Japonijoje yra filologų ir mokslininkų, tyrinėjančių lietuvių kalbą ir verčiančių tekstus, tačiau A. Kimura – vienintelė vertėja, taip aktyviai pristatanti lietuvių grožinę literatūrą. Šįkart į jos akiratį pateko debiutinis jaunosios kartos rašytojos Ievos Marijos Sokolovaitės romanas „Pozuotoja“. Vertėja dalyvavo šio kūrinio ir jo vertimo pristatyme Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje ir Japonijos salele Kaune tapusiame salone „Jaukūs namai“.
– Nuo ko prasidėjo Jūsų ryšys su Lietuva ir lietuvių kalba?
– Bandžiau mokytis įvairių kalbų – prancūzų, rusų, tačiau vis pritrūkdavo motyvacijos. Su lietuvių kalba buvo kitaip. Pajutau, kad ji man tinka. Pradžia tikrai nebuvo lengva. Linksniai kėlė nemažai iššūkių – nuolat galvodavau, kurį vartoti. Tačiau bendraudama su žmonėmis greitai pajutau pažangą. Stengdavausi visur kalbėti lietuviškai, net jei pašnekovai pradėdavo pokalbį angliškai.
– Dar prieš pradėdama mokytis mūsų kalbos turėjote atrasti tą mažą taškelį Europos žemėlapyje – sužinoti apie Lietuvą.
– Lietuvą pasirinkau vedama labai pragmatinių tikslų: norėjau vykti į tokią šalį, kur būtų kuo mažiau japonų studentų (juokiasi). Pirmą kartą čia atvykau 2016-aisiais, buvau kultūros politikos magistrantė. Pagalvojau, kad labai norėčiau patyrinėti Lietuvos muziejus. Tuomet laimėjau Lietuvos edukologijos universiteto stipendiją studijuoti lietuvių kalbą vasaros kursuose. Praleidau čia net keturias savaites. Po metų, 2017-aisiais, aš ir vėl pas jus atvykau, lietuvių kalbą studijavau visą semestrą. Paskui ir 2018-aisiais. Taip viskas ir prasidėjo.
– Ar Lietuva Jus sudomino labiausiai tyrimų prasme?
– Galima sakyti ir taip. Mane labai domina muziejai, ypač jų skaitmeninimas, nes tai yra mano mokslinių tyrimų sritis. Lankiausi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur domėjausi didžiausiu Lietuvoje suskaitmeninto kultūros paveldo portalu epaveldas.lt, jame saugomomis ir vartotojams atveriamomis suskaitmenintų dokumentų kolekcijomis.
Moterų mokslininkių mūsų institucijoje, kur dirbu, tėra 17 proc. Taigi, esu viena iš mokslininkių, gavusių finansavimą savo tyrimams Lietuvoje. Viešėdama čia aplankiau daugybę muziejų. Juos tyrinėdama rengiau apklausas, kalbinau muziejininkus, o paskui rengiau straipsnius, kuriuos pateikdavau moksliniams leidiniams.
– Kuo lietuviški muziejai skiriasi nuo japoniškų?
– Lietuvoje muziejai turi daug nuolatinių ekspozicijų, kurios leidžia giliau pažinti kultūrą. Japonijoje dažniau rengiamos laikinos parodos, todėl patirtis šiek tiek kitokia.
Kuriuos muziejus jau esu aplankiusi? Oi, daug. Buvau Salomėjos Nėries memorialiniame, Maironio lietuvių literatūros, Sporto muziejuose. Vilniuje lankiausi MO, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuose. Man tai neįkainojama patirtis.
– Esate išvertusi nemažai lietuviškų knygų. Kaip viskas prasidėjo?
– Jei gerai pamenu, ši mintis man gimė 2017-aisiais. Gyvendama Vilniuje dažnai užsukdavau į leidyklą „Tikra knyga“, kur susidraugavau su redaktore Daiva Rudyte. Gerdavome arbatą, kalbėdavomės apie viską. Būtent ten pirmą kartą pamačiau knygą „Laimė yra lapė“ – ji man taip patiko, kad nusprendžiau ją išversti.
Taip ir padariau. Grįžusi į Japoniją pasiūliau vertimą leidykloms, tačiau tuo metu buvau tik paprasta magistrantė. Japonijoje leidyklos dažniausiai priima siūlymus per agentus, be to, man buvo sakoma, kad jas labiau domina istorinės temos, pavyzdžiui, okupacija. Mano nuomone, Lietuva turi daugybę kitų įdomių temų, kurios galėtų sudominti japonų skaitytojus.
– Kaip Jūsų rankose atsidūrė jaunosios kartos rašytojos Ievos Marijos Sokolovaitės romanas „Pozuotoja“?
– Knygą išleido leidykla „Baziliskas“, su kurios komanda taip pat palaikome šiltus ryšius. Vis dėlto pati ją atradau Vilniuje, knygyne „Eureka“, įsikūrusiame prie Katedros aikštės. Nusipirkau, perskaičiau ir iškart pagalvojau, kad ši istorija galėtų sudominti ir japonų skaitytojus.
Romane pasakojama apie tai, kaip moteris suvokia savo kūną, – tai jautri ir svarbi tema Japonijos moterims. Deja, leidybos pasaulyje pas mus vis dar dominuoja vyrai, todėl tokios temos ne visuomet sulaukia jų dėmesio ar noro jas plėtoti.
Kas buvo sunkiausia vertimo procese? Ne pats vertimas, o leidyklos paieškos. Ne vienoje vietoje sulaukiau klausimų, ar tokios knygos bus įdomios, kas jas pirks. Galiausiai man pasisekė – radau leidėją. Tas pats išleido ir mano pimąjį Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinį.
Nesu pirmoji, kuri ėmėsi versti iš lietuvių kalbos į japonų, bet šiuo metu, manau, esu vienintelė vertėja, kuri tai daro gana greitai.
– Esate išvertusi S. Nėries eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“, Mariaus Marcinkevičiaus knygą „Maži eilėraščiai mažiems“, Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“. Kokių atsiliepimų apie jas girdėjote iš japonų skaitytojų?
– Apie „Sibiro haiku“ esu girdėjusi atsiliepimų, kad tai egzotiška knyga: joje susipina du labai skirtingi pasauliai – iš vienos pusės, jautriai ir gražiai perteikiami kasdienybės momentai, iš kitos – atsiveria skaudūs, net šiurpūs išgyvenimai.
– Kaip išdrįsote imtis poezijos? Už lietuvių poezijos vertimus į japonų kalbą net buvote apdovanota „Poezijos pavasario“ prizu, teikiamu už lietuvių poezijos sklaidą.
– Idėja versti poeziją kilo netikėtai. Prieš kelerius metus, skrendant iš Vilniaus į Tokiją, aplankė netikėtas noras: o jei pamėginčiau?
Pamenu, nuėjau Vilniuje į knygyną, susiradau darbuotoją ir pasakiau, kad apie lietuvių poeziją nieko neišmanau, bet noriu gauti rekomendaciją, nuo ko galėčiau pradėti. Knygyno darbuotoja man pasiūlė S. Nėrį. Vėliau sužinojau, kad ši poetė – labai kontroversiška asmenybė, bet jos eilėraščiai – labai gražūs ir puikiai tinkantys hiraganai (hiragana – skiemeninė abėcėlė, kur kiekvienas simbolis žymi ne atskirą raidę, o skiemenį – aut. past.) Be to, jos eilėraščiai atitinka japonų poezijos tradiciją.
„Anksti rytą“ į japonų kalbą išverčiau per pusmetį. Dar esu išvertusi Aušros Kaziliūnaitės ir Simono Bernoto eilėraščių. Pastebėjau, kad kiekvienas poetas čia turi savo balsą, savo ritmą. Esminis skirtumas nuo japoniškos poezijos: lietuvių poetas eilėraštyje išsako tai, ką jaučia, o japonų – parodo vaizdą, kad skaitytojas labiau pats tai pajustų.
– Ar būdama namuose, Japonijoje, daug skaitote?
– Sąžiningai? Namuose – nelabai, tačiau gana dažnai skaitau keliaudama – traukiniuose, lėktuvuose ar tiesiog laukdama, pavyzdžiui, pas odontologą. Galiausiai susidaro visai nemažai laiko knygoms.
– Ką šiuo metu verčiate?
– Mano stalčiuje guli ne viena jau išversta knyga. Pavyzdžiui, Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“. Ją išverčiau prieš trejus metus. Pasiūliau leidykloms, bet kol kas dar negavau atsakymo. Norėčiau ir Japonijos žmonėms papasakoti apie vilko vaikų likimą, kai po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.
– Ar nesiruošiate versti atvirkščiai – japonų literatūros į lietuvių kalbą?
– Oi, ne. Tai kur kas sudėtingiau. Man užtenka to, ką darau. Nesu pirmoji, kuri ėmėsi versti iš lietuvių kalbos į japonų, bet šiuo metu, manau, esu vienintelė vertėja, kuri tai daro gana greitai. „Pozuotoją“ išverčiau per pusmetį.
– Kokia Jūsų įprasta veikla Japonijoje?
– Aš dirbu universitete, dėstau studentams anglų kalbą. Taip pat rašau mokslinį darbą.
– Sakoma, kad japonai labai daug dirba, o viršvalandžiai net laikomi norma. Ar tai tiesa, o gal stereotipas?
– Negaliu kalbėti už visus. Esu docentė, tad mano darbas nėra kaip daugumos, kurie dirba pagal tradicines darbo valandas. Žinoma, yra paskaitų grafikas, bet po jų pati galiu laisvai nuspręsti, kada dirbti, o kada ne. Pavyzdžiui, skaityti mokslinį straipsnį kavinėje – ar tai darbas, ar laisvalaikis? Mano atveju riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nelabai aiški.
– Lietuvoje pavasaris dar tik įsibėgėja, o Japonijoje? Ar pas Jus jau žydi sakuros?
– Pas mus dar ne. Aš gyvenu Hokaido saloje – šiauriniame regione. Buvo labai šalta, snieginga žiema. Manau, sakuros pas mus pražys tik gegužę. Tačiau Tokijuje jau žydi. Žmonės eina į parkus, rengia piknikus, mėgaujasi reginiu.
Be to, Japonijoje kalendorius prasideda balandžio 1-ąją. Turiu omenyje ne įprastą kalendorių, o finansinius ir mokslo metus. Japonijoje dauguma institucijų savo metus skaičiuoja ne nuo sausio 1 d., o nuo balandžio 1 d. Tai galioja tiek įmonėms, tiek valstybinėms įstaigoms, tiek ir mokykloms, universitetams. Mokslo metai pas mus prasideda balandį, nauji darbuotojai dažnai pradeda dirbti irgi nuo balandžio 1-osios. Biudžetai ir planai sudaromi laikotarpiui nuo balandžio iki kitų metų kovo. Balandžio 1-oji pas mus nėra šventė, bet mes jaučiame, kad prasideda kažkas naujo.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Man labiausiai patinka eiti į muziejus. Miestelyje, kur aš gyvenu, yra du muziejai ir vienas zoologijos sodas. Mėgstu pasivaikščioti zoologijos sode. Ilgiau užtrunku prie voveryčių. Man patinka jas stebėti.
– Ar turite mėgstamų vietų Lietuvoje?
– Kaskart atvykusi mėgstu pasivaikščioti po Vilniaus centrą. Jei tai vasaros sezonas – tradiciškai paragauju šaltibarščių. Būtinai aplankau savo mėgstamus muziejus. Vienas iš jų – MO muziejus, dar patinka Istorijų namai – Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, taip pat – Radvilų rūmų dailės muziejus. Einu ten kaip paprasta lankytoja, bet dažnai tie apsilankymai pavirsta į mokslinį tyrimą. (Juokiasi.)
– Balandžio 1-ąją, nešina savo naujai išverstu romanu, svečiavotės Kaune, interjero salone „Jaukūs namai“, rodančiu išskirtinį dėmesį Jūsų šaliai. Kaip susipažinote su salono savininke Asta?
– Buvau girdėjusi, kad Asta – japonų kultūros mylėtoja. Atrodo, visi japonai, turintys ryšių su Lietuva, ją pažįsta, ir kiekvienas, atvykęs į šalį, stengiasi apsilankyti pas ją.
– Netrukus švęsite savo gimtadienį. Kaip japonai dažniausiai mini šią progą?
– Turbūt taip pat, kaip ir visi: namuose, su artimaisiais. Valgome tortą, dainuojame „Su gimimo diena“. Ką norėčiau gauti dovanų? Būtų puiku, jei kas nors baigtų rašyti mano straipsnį, prie kurio dabar dirbu (juokiasi). Truputį su juo užstrigau. Jei rimtai – pati geriausia dovana būtų, kad kuo daugiau žmonių Japonijoje perskaitytų mano išverstą „Pozuotoją“.
Naujausi komentarai