Keturi jaunosios kartos filmų kūrėjai – Virginija Vareikytė su operatoriumi iš italijos Maxì Dejoie, Urtė Sabutytė ir Gabija Urniežiūtė nėrė į kūrybą vaikams. Kasmetiniame vaikų ir jaunimo literatūros festivalyje „Vaikų knygų sala“ jie parengė specialius knygų pristatymus, filmavo kūrybines dirbtuves, keliavo pas rašytojus į svečius ir rengė filmukus pagal mėgstamų vaikiškų knygų istorijas. Visa tai, o ir dar daugiau bus galima pamatyti gruodžio 5-13 dienomis festivalyje, kuris šiemet persikėlė į skaitmeninę platformą.

Aktorė ir režisierė G. Urniežiūtė prisimena, kad jos namuose visuomet buvo pilna knygų, o skaitymas atrodė kaip labai kietas suaugusiųjų užsiėmimas: „Mama dirbo knygų redaktore, jos darbas buvo skaityti, tėtis – lietuvių kalbos mokytojas. Pirmoje klasėje pagavo kažkoks siutas, patekau į daugiausiai skaitančių vaikų sąrašus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje. Didžiausią įtaką darė tėvų ir jų draugų elgesys – skaitymas bei diskusijos apie perskaitytus tekstus užėmė didžiąją dalį jų laiko. Būdavo, mane ir griežčiau paragindavo daugiau skaityti, bet tokie brukimai veikė atvirkščiai – maištaudavau sakydama, kad gyvenime daugiau neskaitysiu, bet ir toliau skaičiau pasislėpusi”.

Esama knygų, kurios įsirėžia tiesiai į širdį. G. Urniežiūtė, išgirdusi gražiausią ir skaudžiausią pasaką „Mergaitė su degtukais“, pasakoja kentėdavusi ir raudodavusi dėl viso pasaulio neteisybės. Režisierei Virginijai Vareikytei tokia knyga tapo Frances Hodgson Burnett „Paslaptingas sodas“. Jai šis kūrinys pirmasis parodė, kad knyga gali sukurti kitą pasaulį ir tapti vartais į jį. „Pamenu, net į sodus pradėjau žiūrėti kitomis akimis, iki šiol jie man yra mistikos pilni kūriniai, sujungiantys pasaulį su dalykais, kurių negalime pamatyti“, – vaikystės įspūdžiais dalijasi V. Vareikytė.

Kitos šalies kultūrinėje aplinkoje augęs M. Dejoie neabejoja, kad literatūra yra puikus būdas įdiegti vaikams pirmąsias moralės pamokas. „Augau katalikiškoje šeimoje, lankiau katalikišką mokyklą. Evangelijos skaitymai mums, jos klausantiems vaikams, buvo puikus pavyzdys, ką Jėzus darytų ir ko nedarytų tam tikrose situacijose. Galime nebūtinai sieti su religija – istorijos, pasakos moko mus elgtis teisingai“, – sako kino kūrėjas.

Tos pačios nuomonės laikosi ir režisierė U. Sabutytė. „Pasakos vaikystėje formuoja mūsų vertybes, požiūrį ir santykius, tai yra seniausias būdas perteikti patirtį. Taigi, mes formuojame pasakas, o jos formuoja mus. Klausomės virsmo, išgyvename patirtį, metaforą, atsirandančią pasakos pabaigoje. Tai galioja viskam – istorijoms, knygoms, filmams, net muzikos kūriniui. Jei skaitome kuo daugiau įvairių pasakų, istorijų ir plačiau patiriame gyvenimą vaikystėje, suaugę turime vidinį kompasą, vedantį mus per gyvenimą su įvairiapuse patirtimi, gebėjimu matyti pasaulį skirtingais kampais“, – teigia ji.

Susipažinę su pasauliais knygose, kino kūrėjai juos atkuria vaizdais, atspindi savo istorijomis. Visi lyg susitarę tvirtina – svarbiausia yra duoti savo mintims laisvės, jų nespausti, leisti joms tekėti sava vaga, pagauti tinkamoje akimirkoje ir tuomet mėgautis kūrybos procesu. „Būna, užstringu ties kokia nors kūrybine idėja, ji nejuda iš vietos ir tiek. Dažnai užtenka paimti į rankas knygą ir paskaityti. Vos po keleto puslapių mintys nurimsta, o sprendimas, dėl kurio sukau galvą, atkeliauja savaime, į švarias mintis“, – sako režisierė V. Vareikytė.

U. Sabutytė pataria imti į rankas pieštuką, kamerą ar teptuką ir veikti – bet koks kūrybinis procesas yra vaizduotės išlaisvinimas: „Regis, vaikystėje turėtą paprastą impulsyvų smalsumą ir kūrybiškumą pametame augdami. Reikia sąmoningai mažiau galvoti, tik imti ir daryti. Linkiu negaišti laiko klausinėjant savęs, ar verta, ar galiu išlaisvinti savo kūrybinę fantaziją. Visi galime tai padaryti“.

Teatro scenoje ir kino aikštelėje kūrybiškumui, pasak G. Urniežiūtės, labiausiai kenkia nuolatinė dvikova su drakonu, didžiausiu vaizduotės priešu – vidiniu kritiku. Jį aktorė ir režisierė mėgina sutramdyti įvairiai: „Padeda sąmonės srauto pratimai, kai imi ir rašai be sustojimo. Užtenka vienos geros minties, kurią surasi prirašytuose lapuose, kad ji taptų raktu naujam kūriniui. Muzikos klausymas. Svajojimas. Skaitymas. Pokalbiai su artimaisiais. Filmų žiūrėjimas. Meditacija. Pagrindinis viso to tikslas – atpalaiduoti racionalų protą ir susidraugauti su savo vidiniu pasauliu, pasąmone. Sugrįžti prie savojo „aš“ šerdies, kai šiomis dienomis viskas aplinkui tik ir traukia dėmesį išblaškyti. O išsiblaškęs, pasiklydęs, sunkiai randi kelią į savo vidinius namus“.

Ko jau ko, o kūrybiškumo šiais metais į virtualią „Vaikų knygų salos“ platformą persikėlusiame festivalyje netrūksta. Vaikai ir jų tėvai galės dalyvauti gausybėje virtualių susitikimų su rašytojais ir mylimais knygų personažais, kūrybinėse dirbtuvėse, pasakų skaitymuose. Festivalio organizatoriai turi daugybę pasiūlymų veikloms namuose – kad jau visi esame juose užsidarę!

Festivalį „Vaikų knygų sala“ remia Lietuvos kultūros taryba, globoja Vilniaus miesto savivaldybė. Visą festivalio programą rasite čia.