Jau penkti metai, kai skelbiamas Jaunojo tapytojo prizo laimėtojas, kuriam tenka ne tik piniginis prizas – 2 500 eurų, bet ir dviejų mėnesių rezidencija Norvegijoje, „Nordic Artists' Centrea Dale“ centre. Šiemet kartą laurai ir solidi premija teko latvių tapytojai Zanei Tučo.

Vieno darbo pakanka?

Tarptautinė Jaunojo tapytojo prizo komisija sudaryta iš žymių menotyrininkų, svarbių kultūros institucijų vadovų, menininkų, kolekcininkų. Po pirmojo tarptautinės komisijos balsavimo buvo atrinkti 15 finalininkų, pretenduojančių į pagrindinį projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ apdovanojimą. Publikos prizo laimėtoja tapo Kristina Ališauskaitė.

„Diskusijų, renkant laimėtoją, buvo nemažai, nuomonės dėliojosi įvairiai“, – sakė ilgametė konkurso organizatorė Julija Petkevičienė. – Didžioji komisijos narių dalis vieningai sutarė dėl kelių favoritų, o keli komisijos nariai vis tik laimėtojais įsivaizdavo kitus autorius, bet, sakyčiau, kad diskusija buvo nesunki, su labai aiškiais argumentais, komentarais.“

Šiemet konkursui pristatyti kūriniai eksponuoti ne Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanike“, kaip anksčiau, bet Šiuolaikinio meno centre. Deja,  anksčiau iš kelių jaunojo autoriaus tapybos kūrinių galėjai susidaryti bent šiokį tokį vaizdą apie jo plastinę raišką ir idėjinius ieškojimus, o iš vieno šiemet pristatyto paveikslo tai padaryti tikrai sunku. Vis dėlto juk prizas skiriamas ne vienam paveikslui, o jaunajam tapytojui, taigi už platesnį spektrą nei vienas net ir labai pavykęs kūrinys.

„Komisijos nariai, žinoma, buvo susipažinę su ne vienu konkuruojančių autorių kūriniu“, – į abejonę atsakė J. Petkevičienė. Vykstant gyvai diskusijai greta kiekvieno kūrinio kabėjo kitų, susijusių darbų fotografijos, tad vertindami komisijos nariai galėjo matyti ir priminimą. „Parodoje po vieną darbą eksponuojama tiesiog dėl vietos stokos, galima sukabinti trimis aukštais, bet apsispręsta dėl geros ekspozicijos rodyti po vieną kūrinį“, – teigė pašnekovė.

Ne tik langas į kitapus

Visa kita atrodo įdomiau nei daug kalbų bei nusivylimų sukėlusiame pernykščiame konkurse. Pristatyti kūriniai įvairūs, profesionalumo lygis – aukštas, o publikos susidomėjimas toks didelis, kad, norint atidžiau apžiūrėti darbus, į parodą teko ateiti dar kartą: vykstant atidarymui, per daugybę žmonių buvo sunku pamatyti ir įsigilinti į kūrinius.

O atėjusi ir įsigilinusi pasidžiaugiau pirmiausia Jaunojo tapytojo prizo laimėtoja, kuriai atstovauja mažiausio formato kūrinys.

Tamsus juodos ir gelsvos spalvų, padengtas storu dabar ne itin dažnai naudojamu blizgiu laku, tarsi nuoroda į senosios tapybos technikos išmanymą, kaip ir tamsus koloritas, bet galima pajusti asociacijų ir su „fantasy“, kitų šiuolaikinių filmų ar fotografijos, tarkim, Sally Mann peizažų, atmosfera.

Šis kūrinys turi ir priešingą pusę, nei S. Mann fotografijos ar senųjų meistrų drobės. Z. Tučo drobė nėra tik langas į sukurtą/vaizduojamą erdvę, o pats yra objektas erdvėje, mažai įsileidžiantis, gal todėl – nedidelis, kad erdvė aplink jį būtų dar pastebimesnė.

Nudžiugino ir faktas, kad ši autorė – latvė: komisija akivaizdžiai atsilaikė prieš pagundą skirti prizus pagal principą „savi saviems“. Iki 2011 m. į šį prizą ir pretendavo tik Lietuvos tapytojai, tačiau jau treti metai žiūrovai turi galimybę pamatyti ir jaunus menininkus iš gretimų šalių – Latvijos ir Estijos. Šiemet paraiškas pateikė 92 jaunieji menininkai iš Baltijos šalių.

Kasmet – nauji vardai

Nenuvylė ir dviejų likusių – antrosios ir trečiosios vietos laimėtojai. Vienos iš dviejų antrosios vietos laureatės, Mykolės Ganusauskaitės, tapyba išsiskiria savitu potėpiu ir įdomiu peizažo traktavimu, norėtųsi pamatyti daugiau šios autorės kūrinių.

„Pernai renkant prizininką kilo labai karšta ir sudėtinga diskusija, komisija didelė (10 žmonių), kiekvienas su savo darbo patirtimi (vieni susiduria daugiau su klasikiniu menu, kiti dirba su šiuolaikiniu), atsiranda įvairių vertinimo taškų“, – kodėl sunku įvertinti bendrus vertinimo kriterijus, aiškino J. Petkevičienė.

Vis dėlto kasmet esą vis įdomiau ir įdomiau. „Daugėja paraiškų, matome naujų menininkų, o kai kurie, dalyvavę pirmais, antrais metais, jau nebepatenka pagal amžiaus cenzą, juos keičia nauji. Kalbant apie finalininkus, projektas, aišku, negali išugdyti geresnių ar įdomesnių autorių, tai jau daugiau aukštųjų mokyklų, iš kurių jie ateina, atsakomybė“, – pastebėjo organizatorė.

Taigi lieka pasidžiaugti, kad projektas plečiasi, paraiškų daugėja, tad lauksime naujų jaunųjų tapytojų kūrinių kitais metais.