„Irano konferencija“ vaizduoja mokslo konferenciją, vykstančią Kopenhagos universitete. Konferencijos pranešėjai – įtakingi mokslininkai, visuomenės veikėjai, dvasininkijos atstovai. Pjesė iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip socialinis ar net politinis herojų disputas apie demokratiją, liberalias ir konservatyvias pažiūras, žmogaus teises ir laisves, geopolitinę situaciją šiandieniniame globaliame pasaulyje. Bet veiksmui vos įsibėgėjus tampa akivaizdu, kad ši istorija yra visai ne apie politiką, o apie asmeninius herojų išgyvenimus, jų žaizdas ir troškimus.

Pjesės autorius Ivanas Vyrypajevas, vienas garsiausių Europos dramaturgų, kalbėdamas apie savo kūrinį, sako: „Už lango – XXI amžius, o mes vis dar dalijamės teritorijomis, skirstome vieni kitus pagal kraują, tautybę ir rasę ir tikime, kad mūsų išpažįstamas dvasinis kelias yra vienintelis teisingas. Kaip gyventi tokiame pasaulyje? Globalus pasaulis tapo mažas. Mes visi esame tarsi vieno komunalinio buto gyventojai. Mes kariaujame ir kenčiame nuo to karo. Pagaliau šiandien vadinamuosiuose progresyviuose sluoksniuose (mokslininkų, politikų, verslininkų, menininkų) pradėjo skambėti gyvenimo prasmės tema. Visi mes pamažu prieiname prie išvados, kad, norėdami ką nors pakeisti savo pasaulyje, turime suprasti, kokia yra mūsų gyvenimo prasmė ir kokia yra gyvenimo prasmė apskritai.“

I. Vyrypajevo dramaturgija besižavintis režisierius A. Špilevojus teigia, kad šis dramaturgas savo kūryboje imasi svarbiausių ir sunkiausių temų, o ne tų, kurios šiuo metu yra populiarios. „Man patinka, kad jo ritmiškai sudėlioti tekstai priverčia teatro aktorius ir žiūrovus suabejoti savo įsitikinimais apie žmogų, visatą, apie tikrąją buvimo toje visatoje prasmę. Tuo pačiu jo pjesės apeliuoja ne tik į žiūrovų mąstymą, bet ir į jo jausmus“, – sako A. Špilevojus. Anot režisieriaus, „Irano konferencijos“ veikėjai įnirtingai ieško atsakymo, kas yra laisvė. O tai ne tik spektaklio kūrėjams, bet ir žiūrovams suteikia galimybę permąstyti laisvės sąvoką, o sykiu ir skaniai pasijuokti iš to, kaip šiandien mes, karštligiškai ieškodami laisvės, susikūrėme patį tikriausią kalėjimą.

Kartu su režisieriumi A. Špilevojumi spektaklį kuria jaunų menininkų komanda: scenografijos ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė, kompozitorius Paulius Trijonis, šviesų dailininkas Renaldas Bartulis ir vaizdo projekcijų kūrėjas Martynas Ungurys. Spektaklyje vaidina aktoriai Laimutis Sėdžius, Gintautas Žiogas, Vytautas Kupšys, Ieva Brikė, Toma Razmislavičiūtė–Juodė, Jolita Skukauskaitė, Balys Ivanauskas, Jonas Čepulis, Tadas Gryn, Albinas Keleris, Vita Šiaučiūnaitė ir Ligita Kondrotaitė.

Kaip sako režisierius, ir jam pačiam, ir aktoriams darbas su didelės apimties „Irano konferencijos“ tekstu, sudarytu iš dešimties veikėjų monologų, tapo nemenku iššūkiu. „Personažų monologai nėra tipiški. Jie turi savitą formą, todėl jų atlikimas reikalauja specialių žinių ir įgūdžių. Dirbant su šia pjese, reikia daug kantrybės ir visiško atsidavimo pačiam tekstui“, – teigia A. Špilevojus.

„Irano konferencija“ – jau antroji šio sezono Juozo Miltinio dramos teatro premjera. Rugsėjo 1-ąją teatras į jaunos režisierės Živilės Mičiulytės spektaklį „Tikros pasakos“ pakvietė jaunuosius žiūrovus. O visai netrukus įvyks dar dvi premjeros. Šiuo metu teatre režisierius Algirdas Latėnas repetuoja Ronaldo Harwoodo pjesę „Aprengėjas“, o režisierius Aidas Giniotis rengiasi garsiosios Beno Jonsono „Volponės“ premjerai.