Filmas kurtas bendradarbiaujant su Latvija ir Estija, dalis filmavimų vyko Rusijoje, Chibinų kalnuose. Apie filmo temą bei potemes, kūrybinį procesą ir kuo šis darbas svarbus ir pačiam režisieriui, ir mums visiems pokalbis su K.Vildžiūnu.
– Kaip reikėtų šifruoti filmo pavadinimą?
– Tai filmas apie žmogų, kuris galėjo mylėti, draugauti, kurti... Tai tarsi neįvykusio gyvenimo apžvalga. Idealisto, galbūt dėl to ir nusisukančio nuo gyvenimo, portretas. O filmo pavadinimas atspindi pagrindinio veikėjo gyvenimo prasmės paieškas. Jaunystėje jis laikosi maksimos, kad kiekviena diena turėtų būti nugyvenama taip, tarytum ji būtų paskutinė. Filme keliamas klausimas – ar tai įmanoma? Aišku, tokį idealizmą galima pavadinti naiviu. Bet drauge jis atspindi natūralų žmogaus poreikį – suvokti, kodėl jis gyvena. Viso to fone – Lietuva perestroikos epochos pabaigoje, kai tokios idėjos atrodė labai organiškos. Senoji epocha byrėjo, o ateinanti tebuvo miražas.
– Pagrindinis filmo veikėjas Simonas – jūsų alter ego? Garso takelyje skambės ir jūsų jaunystės roko grupės "Šiaurės kryptis" dainos, kurias iš naujo įrašėte kurdami filmą.
– Autobiografiškumą šiuo atveju vertinu kaip reciklingą – perdirbimą. Yra įdomūs gyvenimo fragmentai, kuriuos paėmus ir "persukus varžtus" sukomponuojama kažkas naujo. Tiesiog panaudojau medžiagą, kuri buvo čia pat. Buvo lengva rasti tikrumą, bet ir sudėtinga kartu, nes reikėjo atsiriboti nuo savęs.
Sunku objektyviai vertinti "Šiaurės krypties" indėlį į filmą, bet akivaizdu, kad tos dainos sukūrė ypatingą atmosferą filmavimo aikštelėje. Prisilietimas prie jaunystės muzikos atskleidė kažką naujo tiek kalbant apie požiūrį į kiną, tiek į pačią muziką. Niekada anksčiau negalvojau, kad būtų galima sujungti šias abi mano patirtis. Būdami jauni aktyviai muzikavome, bet, deja, neilgai, nes, kalbant apie alternatyvią roko muziką, Lietuva tam yra nedėkinga žemė. "Senekos diena" leido sugrįžti ir iš naujo sugroti neišleistas dainas, ši patirtis su niekuo nesulyginama. Atrodo, du kartus į tą pačią upę neįbrisi, bet išskirtiniais atvejais upė gali pradėti tekėti atgal. Man atrodo, mums kaip tik pasisekė patirti tokį reiškinį.
– Pagrindinį veikėją dabar ir jaunystėje įkūnys du aktoriai – Dainius Gavenonis ir Marijus Mažūnas. Regis, bent jau išoriškai, aktoriai turi panašumų. Ar šiuo kriterijumi vadovaudamasis juos ir pasirinkote?
– Su Dainiumi jau seniai norėjau padirbėti, tik neturėjau tinkamų vaidmenų. Labai vertinu tai, kad Dainius turi nemažai patirties kine. Didelis pranašumas šioje teatro žemėje, kai aktorius puikiai žino, kas yra filmavimo aikštelė. Dainius labai tiko Simono vaidmeniui, be to, tam tikrais rakursais jo veidas panašus į Marijaus, vaidinančio tą patį personažą jaunystėje. Marijų surado atrankos režisierė Dovilė Gasiūnaitė. Ieškojo ilgai, nes norėjome surasti jauną vaikiną, ne aktorių. Nors Marijus yra šiek tiek vyresnis ir yra aktorius, atrodo labai jaunas ir yra organiškas. Kai pamačiau jį, viduje nušvitau. Negali būti, kad toks žmogus, jaunasis Simonas realiai egzistuoja, pagalvojau. Vaidindamas Simoną, Marijus nelabai nutolo nuo savęs.
– Filmuodamas Baltijos kelio masines scenas ieškojote savanorių, kurie turėjo galimybę patirti to laiko vienybę, vilkėdami to laikotarpio drabužiais, laikydami rankoje plakatą ar žvakelę, kuriuos iš tikrųjų anuomet laikė tikrieji šio masinio renginio dalyviai. Regis, filme itin siekiate tiesos.
– Baltijos kelias yra vienas ikoniškiausių Lietuvos istorijos vaizdinių, be to, jis dar gyvas daugelio mūsų atmintyje, todėl ruošdamiesi šioms scenoms jautėme didžiulę įtampą. Studijoje knibždėjo žmonių, savanorių, daugelis jų atvažiuodavo iš Kauno ir ne vieną kartą. Kiekvieną reikėjo apkirpti, pritaikyti drabužius. Žmonės atvažiuodavo šeimomis, atsiveždavo ką rasdavo tėvų ar senelių spintose. Neturėdami pakankamo biudžeto tokiai masinei scenai, sprendėme galvosūkį, kaip žmones išdėstyti kelyje, kad atrodytų daugiau, nei yra, sukome galvas, ar ne per mažai mašinų, radijų, vėliavų, transparantų.
Paskui supratome, kad visko teisingai nepadarysi, kažkas vis vien bus ne taip, reikia atsitraukti ir pažvelgti į viską iš šono. Juolab kad filme nesistengiame papasakoti apie Baltijos kelią kaip apie istorinį įvykį, o vaizduojame šį renginį subjektyviai, kaip ypatingą akimirką.
– Kai kurias scenas filmavote ir Rusijoje – Chibinų kalnuose. Kokie įspūdžiai filmavimą lydėjo ten?
– Chibinų kalnuose jaunystėje su draugais esame apsilankę tris kartus. Niekas nuo to laiko ten nepasikeitė – byra viskas kaip byrėję. Byra kalnai, mieteliai, kaimai, mažėja gyventojų, uždaromos geležinkelio stotelės. Pats kalnų ansamblis yra labai keistas. Jeigu pažiūrėsime į žemėlapį – jis panašus į dvi pasagas. Spėjama, kad tai yra senas ugnikalnis, kuriame, veikiant erozijai, susiformavo kanjonai. Tai kinematografiškiausias peizažas, kuriame esu filmavęs, tarytum sumažinta didingų kalnų versija, lengvai telpanti į kadrą. Tačiau norint pastatyti stovą teko įveikti didelius atstumus senais sovietiniais visureigiais visiška bekele, arba pėščiomis nešant aparatūrą ant nugaros, kartais pavažiuojant geležinkelio darbuotojų tarnybiniu traukinuku. Logistika buvo didžiausias iššūkis, viską pasiglemžiantis užsiėmimas tarp filmavimų.
– Ir anksčiau kurtuose filmuose, ir šiame jums be galo svarbi gamta, jos ir žmogaus santykis.
– Taip. Kad ir kaip mes bandytumėme save išdidinti gyvendami mieste, esame ganėtinai menki laukinės gamtos akivaizdoje. Žmogus kalnuose, jūroje ar miške – tai akimirka amžinybėje. Akistata su gamta provokuoja personažų pasaulėžiūros krizę.
– Tai yra pirmasis bendras visų trijų Baltijos šalių filmas. Koks Latvijos ir Estijos indėlis?
– "Senekos dieną" finansavo visų trijų Baltijos šalių valstybinės kino institucijos. Estijoje nemažai filmavome ir kūrėme animaciją, o latviai suteikė mums filmavimo įrangą bei postprodukcijos studiją. Kaip ir Chibinų kalnuose, filmavimai Estijoje logistikos požiūriu buvo labai sudėtingi. Dvi salos, viena jų negyvenama, apsupta nepraplaukiamų akmenuotų seklumų. Taline – masinė Baltijos kelio scena, kurią filmavome prie parlamento, negalėdami galutinai uždaryti eismo. Be to, nepastovūs audringi orai nuolat grasino nutraukti filmavimus.
Nuo pat pradžių mintis, kad su estais turėsime kurti animacinį intarpą, man keldavo siaubą. Ėmiausi to neturėdamas jokios patirties, be to, žinodamas, kad animacija retai gražiai prigyja vaidybiniame kine. Pamatęs estų prodiuserės siūlomą jauną animatorių Jaagupą Metsalu supratau, kad jo patirtimi taip pat negalėsiu remtis, tik pasikliauti vaikino talentu ir užsidegimu.
Atvažiavus į Rygą derinti filmo spalvų ir kurti specialiųjų efektų, paaiškėjo, kad tokia aukšta vaizdo raiška, kokia nufilmuotas filmas, dar niekas mūsų regione nėra dirbęs, nekalbant, kad su vaizdu sunkiai įstengė susidoroti galingas studijos kompiuteris. Jei ne puikūs estų ir latvių profesionalai, kaip pavyzdžiui operatorius Andrejas Rudzātas, ilgai ir kantriai derinęs filmo spalvas, visi šie sunkumai būtų paguldę mus ant menčių.
– Laikas kine itin svarbus – kiekvienas filmuojamams kadras čia ir dabar jau tampa istorija. Praeitį reflektuojančiame filme laikas svarbus dvigubai. Kas jums yra laikas?
– Kaip kino režisieriui, man laikas yra pakankamai materialus dalykas. Kino kadre jis tarsi pagaunamas į spąstus, laikas materializuojasi. Filmuodamas kadrą taip įsigilinu į tą įkalinto laiko fragmentą, kad jis galiausiai man tampa tikresnis už patį laiką, kuriame egzistuoju, kai tai darau. Mano asmeninis laikas koncentruojasi į fragmentą ekrano laiko. Įdomu tai, kad žiūrovas gali vėliau praskiesti tą koncentratą, pridėdamas savų asociacijų. Puiku, jei filmui pavyksta užmegzti dialogą su žiūrovu ir kažkiek laiko keliauti kartu. Tai didžiausias mano siekis.
– Kaip jaučiatės filmavimui pasibaigus ir pakeliavus laiku po praeitį? Ar pajutote kokių vidinių pokyčių?
– Išmokau neklupti eidamas visiškoje tamsoje. Kurdamas "Senekos dieną" bandžiau susumuoti ir permąstyti savo patirtį iki šios akimirkos. Viską pajudinau iš nusistovėjusių vietų, todėl prieš mane atsivėrė nežinomos perspektyvos. Teko judėti pirmyn apgraibomis. Tai kankino mane, o ypač kolegas. Kartais būdavo sunku paaiškinti, kodėl kažkas ruošiamoje dekoracijoje yra ne taip. Tuomet prasidėdavo detalių paieška, tarsi kažkokia detalė galėtų atsakyti į šį klausimą. Toks jausmas, kad ne vietoje stovintis puodelis trukdys aktoriui atskleisti personažą. Ir nepadės visos vaidmens analizės, sudėtos kartu.
– Apie nepriklausomybės išvakares pasakojantis filmas pasirodo labai tinkamu momentu – šiandien, kai šalyje vyrauja ne pačios geriausios nuotaikos – emigracija, susvetimėjimas, melagystės, prasta ekonominė situacija ir t.t. Tai verčia permąstyti, kas mes esame, dėl ko kovojome ir pan. Ar statydamas filmą sąmoningai galvojote apie šią sąsają, ar tai irgi labiau intuityvus dalykas?
– Taip, sąmoningai. Būtų buvę galima sukurti filmą tik apie tai, kas buvo. Galbūt daugelis žiūrovų pasakys, kam ta dabartis – tokia nelabai patraukli, o praeitis – puiki, ten jauni gražūs žmonės, muzika, egzotiška gamta, emocinis Sąjūdžio pakilimas... Nesiekiau sukurti nostalgijos produkto. Manau, kad nostalgija kažkuria prasme yra ydingas užsiėmimas, verčianti mus žavėtis tuo, ko neįmanoma sugrąžinti.
Aš nepretenduoju į nueito Lietuvos kelio apibendrinimą. Keliu klausimus, kas mes esame, kodėl esame tokie, kokie buvome tada. Gal filmas padės apie tai pamąstyti, bet tikrai neturiu tikslo daryti išvadų, kad mūsų praeitis buvo nuostabi, o dabartis – nevykusi.
– Kokios žiūrovų reakcijos tikitės? Galbūt yra kažkoks instruktažas, kurį reikėtų žinoti prieš einant į filmą?
– Filmą, ko gero, bus ne taip lengva priimti, dėl nepriklausomo dviejų epochų koegzistavimo. Su praeities vaizdais mes dažnai susitinkame, dėl to, kad jau esame nuo jos nutolę. O dabartis visada bus čia ir dabar, dar nepažinta. Bet viliuosi, kad žiūrovas vis dėlto sugebės nugalėti norą likti toje 1989-ųjų epochoje ir atmesti tai, kas su pagrindiniu personažu vyksta dabar. O su juo kažkas vyksta, kaip ir su daugeliu iš mūsų, kažkas neapčiuopiamo, ir kartais tai baugina, kelia nerimą. Kas gi ne taip? Čia žiūrovas turėtų daryti savas išvadas, sukurti savo filmą.
Naujausi komentarai