Virginija Rimkaitė

„21 a“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m.

Šiais metais tradicinį pirmosios knygos konkursą laimėjo Klaipėdos rezidentai: poezijos knygą išleido Dovydas Grajauskas, prozos – Virginija Rimkaitė. Abu labu – ypatingi atvejai.

Autorė, profesionali teatrologė, jau žinoma kaip dramaturgė – dramaturgiškas ir jos pirmasis prozos kūrinys „21 a“. Kai kurie skyriai knygoje net parašyti kaip dramos, kiti sukadruoti simuliuojant filmo scenarijų – toks žaidimas. Didžiojoje dalyje teksto justi kalbos gyvybė, sunkaus darbo su kalba vaisiai: vietomis ištisi puslapiai parašyti vienu atsikvėpimu vis atidėliojant tašką ir sukalti organiškai, nepalikus juodųjų sintaksės dėmių.

V.Rimkaitė lyg kriminalistė kruopščiai suformuoja prozinę atmosferą, nešykštėdama dėmesio iškalbingai detalei. Pati kūrinio intriga, beje, kriminalinė, nors pasakojimas nėra detektyvas – tai veikiau migloto nusikaltimo absurdiškas tyrimas. Vieni siužeto atsišakojimai papildo šią kriminalo liniją, kiti gerokai nutolsta, bet visuma lieka ta pati – beketiško absurdo pasaulis.

Kas sudaro šio pasaulio pagrindą? Sunku pasakyti. Kai kurie skyrių pavadinimai ir dalis turinio, kaip „Neregio išgydymas“, nurodo į Naująjį Testamentą, tačiau ši apysaka nėra Biblijos perrašymas. V.Rimkaitė tarytum stato šiuolaikinį Babelio bokštą, lipdydama jo sienas iš graudžių vieno daugiabučio personažų. Tad kūrinio pavadinimas „21 a“ gali nurodyti ne tik į šį amžių, jo absurdą, bet ir į pagrindinę (beveik vienintelę) kūrinio erdvę – daugiaaukštį gyvenamąjį namą.

Tame name vyksta tarytum keisti dalykai, kartu atpažįstami – tai kasdienės šiuolaikinio žmogaus dramos. Kūrinio pasaulėvaizdžio leitmotyvą galima įvardyti paties pasakotojo žodžiais: „Kiek vakarų, kuriuos tereikia ištverti. O tada galbūt prasidės kitas gyvenimas“ (p. 57).

Apysaką ištverti pavyks ne kiekvienam skaitytojui. Tačiau perskaičius iki galo laukia savotiška satisfakcija, su nieku kitu nepalyginama.

Valdas Papievis

„Žiebtuvėliai anarchistai“

„Odilė“, 2017

„Žiebtuvėliai anarchistai“? Kodėl toks keistas pavadinimas? Pasirodo, trečiame knygos apsakyme žiebtuvėlis veikia kaip iliustratyvi papieviško pasaulio alegorija. Rašytojas intriguojančiai pristato kiekvienam rūkaliui pažįstamą nemalonią situaciją, kai staiga dingsta žiebtuvėlis – tas anarchistas. Žinoma, V.Papieviui žiebtuvėlis reikalingas ne rūkaliaus įpročiams vaizduoti, o ypatingiems sąmonės atvertimams fiksuoti.

Nacionalinės premijos laureato veikėjų pasaulėvaizdis intensyvus ir kartu trapus, todėl įtemptas. Nors kūriniuose tarytum nieko nevyksta, mes jaučiame vidinį nepatogumą ar net grėsmę. Pats autorius šiuos fenomenus vadina tarpinėmis būsenomis. Jau kitą dieną gali užmiršti, apie ką buvo apsakymas, tačiau giliai į sielą nusės teksto atmosfera, tas nervas, kurio jau turbūt niekada iš sielos neiškrapštysi – liksi truputį supapievintas.

Šioje knygoje trys apsakymai beveik vienodais pavadinimais aidu atkartoja panašią pasakojimo ritmiką, kurios meninė apoteozė išpildyta romane „Eiti“. Tariniai į sakinio pabaigą keliami – taip tik V.Papievis daro. Jis meistriškai keičia pasakotojo asmens vektorių – nuo pirmojo iki trečiojo, kad nė nepajunti, kaip „aš“ arba „tu“ staiga virto „juo“ ir, atvirkščiai – šis hipnotizuojantis metodas taip pat yra išskirtinė V.Papievio braižo ypatybė: „Bet koks liūdnas jo žvilgsnis! Netiesa. Tai tavo paties akių liūdesys jo akyse atsispindi“ (p. 30).

Įsivaizduok, skaitytojau, lauko kavinę Paryžiuje lietingą dieną, kokių mums nepagailėjo šis lietuviškas ruduo. Tuščią kavinę. Tuščias puodelis, palikti arbatpinigiai, platano lapas. Ir akimirką man pasirodo, kad ten V.Papievis kavą gėrė, kad ką tik čia buvo. Ir tada pajunti, kad tai, apie ką jis rašo, yra graudumas. Laiko, likimo graudulys. Pabūk. Pabūk ir tu tame graudume.

Dovydas Grajauskas

„Apie reiškinius“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Dovydas Grajauskas – dar tik filologijos studentas, o jau publikuotas poetas. Pavardę turbūt ne vienas girdėjęs – jis iš garsiųjų uostamiesčio Grajauskų. Be jo tėvo turbūt neįsivaizduojamas Klaipėdos kultūrinis gyvenimas. Vyresnysis brolis repuoja iš minties, be paruošto teksto, publiką savo raimais jama.

Jaunojo poeto poezija mažumėlę repiška – „hei hei, hau hau“ (p. 22), ji vis dar studentiška, eilėraščio subjektui gyvenant „dabar ir čia“ (p. 25), o „blia“ arba „kurva“ yra būtini jauno miestiečio kalbos atributai, nes „būti jaunam – šaunu“ (p. 18). Grajauskas Jr. nesislapsto už įtakų, lietaus ir vėjo niekadėjo, jis yra individualus ir savaime įvykstantis.

Poetinis pasaulis lipdomas ironiškai atrajotų klišių principu. Pavyzdžiui, autorius perfrazuoja nešvankybes iš lietuviškos vaikystės: „pyko senis ant bobutės/ kad išmokė jį nebūti“ (p. 44). Turbūt visi atsimename originalą, bet ar perdarinys išplečia reikšmių lauką? Be paties žaidimo vaikystės artefaktais, autorius antrinio levelio nesukuria.

Subjekto, arba pasiskolinus sąvoką iš paties autoriaus, – personažo, pasaulėvaizdyje fiksuojami vartotojiško gyvenimo atšvaitai, vertybių griūtis. Tai nėra originalu, tačiau D.Grajauskas rašo įjungęs gluminantį abejingumo režimą. Jo subjektas stoiškai atlaiko likvidžios modernybės sunkį. Todėl kai kurie jo eilėraščiai suskamba dramatiškai. Net baugiai. Kiti primena Arūną Spraunių (prekybos centrų motyvais) ar Žygimantą Kudirką (tautinių dainų remiksais). Autoriaus bendraamžiams, 20-mečiams jaunuoliams, ši debiutinė knyga tikrai sukels pažįstamos patirties rezonansą.

Naomi Klein

„Tai viską keičia. Kapitalizmas prieš klimatą“

Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė ir Tomas Marcinkevičius. „Kitos knygos“, 2017

Sakoma, kad kartą perskaičius N.Klein knygą apie klimato kaitos krizę, jūroje nuskęsta vienas konservatorius. Jeigu esate konservatyvių pažiūrų, knygą apeisite iš tolo. Nors kaip tik vertėtų pabandyti – o gal pramuš.

Kanadiečių rašytoja yra negailestinga. Ji santūriai kaip morgo senbuvis išskrodžia Vakarų pasaulyje vyraujančią neoliberaliojo kapitalizmo sistemą ir metodiškai parodo, kaip sėkmingai kasamės sau duobę, nesuvaldydami tarptautinių gavybos korporacijų apetito ir aklai pasitikėdami dešiniųjų politikais.

N.Klein diagnozė vietomis stulbina. Ji kruopščiai įrodo, kad gavybos bendrovių veikla prieštarauja vyriausybių priimtiems klimato kaitos suvaldymo sprendimams – tai yra naftininkai savo strateginiais planais lengva ranka dėl pelno paaukotų Žemės atmosferą. Stora dokumentinė knyga yra melancholiškas requiem aklam kapitalizmui su palikta nedidele viltimi, kuri priklauso nuo individų pilietiškumo ir bendruomeniškumo.

Nors autorė aiškina, kad „mes, žmonės, esame trapūs ir pažeidžiami, o Žemė yra energinga, galinga ir laiko mus savo rankose“ (p. 264), iš tikro ši knyga kiekvienam skaitytojui suteikia galią. Galią veikti ir viską keisti. Nes sisteminiai pokyčiai įmanomi tik individualiai suvokus globalines grėsmes ir prisijungus prie bendraminčių. N.Klein parodo sėkmingų tokio bendradarbiavimo pavyzdžių ir viliasi, kad bendruomeniniai barjerai prieš gavybos pramonę gali tapti visuotini. Ji pasiūlo argumentuotai išplėtotą analogiją, kad nugalėti turtingiausią pasaulyje industriją gali pavykti taip, kaip XIX a. pasisekė panaikinti vergiją.

„Klimato kaitos iššūkis atima žadą, nes reikalauja iškart sulaužyti daugybę taisyklių“ (p. 419). Vien perskaityti šią knygą – rimtas iššūkis. O ką daryti perskaičius? Kaip nesijausti bejėgiškam? Jeigu įveiksite šį galingą veikalą, patys būsite galingi. Ar užteks įgytos jėgos prisidėti prie klimato kaitos krizės sprendimų – jau kitas klausimas.