Aidas Marčėnas

„Dirbtinis kvėpavimas“

Vilnius, „Apostrofa“, 2017

Tai jau trylikta Aido Marčėno poezijos knyga. Reikšmingas skaičius prietaringam žmogui. Galbūt todėl trečdalį knygos užima tekstas „Skaičius yra vienas“, kur suskaičiuojama iki 666. Kaip jį suprasti? Turbūt kaip norite: vieni laikys tai provokacija, kiti įsižeis, treti bambės, kad poetas užsiima nesąmonėmis, ketvirti palaikys tai užkeikimu, mantra ar dar kokiu mandru dalyku. O Aidas tikriausiai tik šypsosis.

Apgaulingai paprasta knyga. Elegiška ir elegantiška. Liūdna ir skaidri. Žaisminga ir kai kur koketuojanti su skaitytoju. Kai kur įkyrokai pamokanti. Kai kur – pasišaipanti.

Krikščioniškus motyvus keičia paradoksalūs dzenbudistinius koanus primenantys tekstai, šiuos – reminescencijos.

Ir visą knygą persmelkia dėkingumas, kad esi, ir to buvimo nereikšmingumas: „Kad esu, nenorėdamas būti/ kad nebūti yra neįmanoma.“ „Dirbtiniame kvėpavime“ ryški laikinumo ir amžinybės tema, apmąstoma kūrybos reikšmė ir prasmė, nemažai dedikacijų jau pasitraukusiems draugams ir poetams.

Tai rami ir net tyli knyga. Ir poezijos kvėpavimas joje visai nedirbtinis – nebent poeziją reiktų suprasti kaip gyvybę, buvimą palaikanti pratimą, mechanizmą, kuris tau primestas ir kurio negali atsikratyti, nes gyveni „dėliodamas eilėraštuką/kad nebūtų baisu“.

Knyga puikiai išleista – unikalus Sigutės Chlebinskaitės menas! (Vadinti jo knygos dizainu nepasiverčia liežuvis.)

Deividas Preišegalavičius

„Dulkių spalvos žuvelės“

Vilnius „Studija Be pykčio“, 2017 m.

Debiutinė autoriaus prozos knyga – ne romanas, ačiū Dievui, nes kažkodėl debiutantai šiais laikais būtinai nori pradėti nuo storo romano, o novelių ir apsakymų rinkinys. Visiškai nepanašus į mums įprastą lietuvių prozą. Pradėjęs skaityti iš pradžių turi susigaudyti, kur šios prozos atramos taškai, pagal kokias taisykles joje žaidžiama. O žaidžiama joje pagal Pietų Amerikos klasikų (J.Cortazaro, J.L.Borgeso) ir dabartinių JAV autorių taisykles. Ši proza primena ir JAV postmodernistų žaidimus. Tačiau ji nėra postmodernistinė – žaidimas nėra savitikslis, autorius neužsibrėžė pademonstruoti vien savo meistriškumą ir rašymo technikų įvairovę. Tekstai – impresionistiniai, net puantilistiniai, juose siekiama sugauti greit prabėgantį įspūdį, mintį, ar jos šešėlį, vietomis pereinama į niuansuotą psichologinės novelės stilių. Nevengiama ir parodijos, pastišo, reklamos, kanceliarinio ir kitokio stiliaus įterpinių.

Knygoje daug fantazijos, siurrealistinių motyvų, personažai ir situacijos keisti, bet įsimenantys. Visos novelės ir apsakymai subtiliai sujungti pasikartojančiais motyvais ir personažais, kai kurie apsakymai – vienas kito variacijos arba tas pats siužetas pateiktas iš kito požiūrio taško, arba to, kas rašyta kitoje novelėje, tęsinys.

Mėgstantiesiems gilintis, knaisiotis ši knyga suteiks nemažai malonumo: vidiniai ją saistantys ryšiai neužkapstyti itin giliai, bet ir neguli paviršiuje.

Trapi, fragmentiška, išradinga knyga. Tiesa, kai kur tuo fragmentiškumu ir fantasmagorijomis užsižaidžiama – gauni įmantrybę dėl įmantrybės. Bet nuobodu skaitytojui, ypač intelektualesniam, neturėtų būti.

Rūta Oginskaitė

„Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“

Vilnius, „Tyto Alba“, 2017

Pokalbių knygos, autobiografijos-dialogai Lietuvoje tiesiog klesti. Ir nauja kino ir teatro kritikės Rūtos Oginskaitės knyga kaip tik tokia: joje – dvylika žvilgsnių į garsaus rašytojo, Nacionalinės premijos laureato Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimą ir kūrybą.

Kalbamasi apie rašytojo vaikystę Jonavoje, apie jo senelius ir tėvus, apie žydų tragediją ir holokaustą, apie pasitraukimą į Rusiją, apie sugrįžimą į sugriautą, ištuštėjusį Vilnių, rašytojo kelio pradžią, darbą kine, poeziją, prozą, sutiktus žmones, gyvenimą Izraelyje.

Tie pokalbiai – neskubrūs, gyvi, šilti. Juos itin sušildo tai, kad knygoje atskleidžiamas Olgos ir G.Kanovičių šeimos duetas – kalba jie abu: papildo vienas kitą, tikslina, prisimena. Iš viso pokalbio juntamas jų rūpestis vienas kitu.

Knygoje rašytojas atskleidžia savo kūrybinį kelią – pradėjęs nuo poezijos, kuri, pasak jo paties, atrodė jam kiek svetima, G.Kanovičius atsigręžia į tikrąjį savo įkvėpimo ir stiprybės šaltinį – negrįžtamai pradingusį Lietuvos žydų pasaulį, prarastą jų kultūrą.

Jis suvokia, kad papasakoti, išsaugoti, priminti yra jo užduotis ir pareiga.

Šiltai su humoru parašytoje „Gib a kuk“ G.Kanovičius prisimena daug garsių Lietuvos menininkų, asmenybių – Vytautą Žalakevičių, Arūną Žebriūną, Saulių Šaltenį, Justiną Marcinkevičių, prisimena, kaip buvo kuriami garsiausi lietuvių filmai, papasakoja ir apie tamsiąsias kino pasaulio puses – intrigas, pavydą, cenzūrą.

Svarbi knyga, mokanti suprasti, užjausti, atleisti ir įsiklausyti. Ir nepamiršti.

Vidas Poškus

„Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“

Vilnius, „Tyto Alba“, 2017

Nepašvęstiesiems, skaitytojams, meno mėgėjams visada buvo smalsu, kaip ir kur tie menininkai gyvena, kaip ir kur rašo, tapo, kuria. Paprastai tikimasi ko nors neįprasta, įdomaus, galvojama, kad daugiau suprasime tiek apie autorių, tiek apie jo kūrybą.

Vidas Poškus taip pat mano, kad menininko aplinka neatskiriama nuo jo kūrybos, jam taip pat smalsu, kur ir kaip jie kuria. Todėl su fotografu Karoliu Sabeckiu jis leidžiasi į kelionę po dirbtuves. Pasak autoriaus, šios kelionės pradžia buvo 2010 m. aprašyta ir fotografuota Kazio Varnelio studija (dabar namas-muziejus).

Autorius bando pagauti ir pavaizduoti tą sąveiką tarp menininko ir jo aplinkos. Dėmesys kreipiamas į viską: kur tapoma, kokios grindys, iš kur krenta šviesa, kaip išdėstytos patalpos, kas guli lentynose, kas skaitoma, valgoma ir kokios muzikos klausomasi būnant dirbtuvėje.

Įvairios dirbtuvių įdomybės pateko į fotografo nuotraukas, taip pat buvo gana kruopščiai aprašytos autoriaus. Per dirbtuvių aprašymą atsiskleidžia ir platesni dalykai – Dailės akademijos istorija, trumpam klestėjusios „Fluxus ministerijos“ istorija, paties Vilniaus istorija. Nors nepasiribojama vien Vilniumi: lankomasi dirbtuvės Kaune, Alytuje, Rokiškyje.

Į menininkus Vidas Poškus žvelgia smalsia, draugiška akimi: jų neaukština, bet ir nebando pašiepti, tik suprasti. Su švelniu humoru aprašoma jų aplinka, pateikiami pačių menininkų komentarai, pastabos, pokalbių fragmentai.

Žinoma, menininkų yra gerokai daugiau nei dirbtuvių šioje knygoje. Bet 42 pakanka, kad susidarytume įspūdį apie menininkų aplinką, apie tą kūrybinę tvarką ar chaosą, kuris juos supa.