Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, pirmiausia susiformavo turtingųjų, kilmingųjų pavardės, vėliau – vidurinio sluoksnio, o vėliausiai – valstiečių, kitų neturtingųjų sluoksnių, LRT KLASIKAI sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentė Daiva Sinkevičiūtė. Pasak jos, jei žmogus buvo turtingas ar bent jau pasiturintis, jam reikėjo kažkokio požymio, parodančio šeimą, giminę, kuriai jis priklauso. „Miestuose irgi pavardes įgijo žmonės, turėję nekilnojamojo turto, vertęsi prekyba, amatais, dalyvavę valdant miestą. Vėliau jas gavo kiti miesto gyventojai, smulkieji miestiečiai, dar vėliau – aptarnaujantis personalas“, – aiškina mokslininkė.

– Kada Lietuvoje atsirado poreikis prie žmogaus vardo pridėti dar vieną žodį – pavardę?

– Konkrečių metų, kada atsirado poreikis žmogų įvardinti dviem asmenvardžiais, mes negalime pasakyti. Tačiau tokių atvejų, kai žmogus jau užrašomas ne vienu vardu, bet dviem asmenvardžiais, pasitaiko nuo XV a. Žmogaus užrašymo dviem asmenvardžiai procesas labai įvairus ir daugialypis, galima sakyti, kad yra keletas tokių užrašymo tipų, nuo kurių prasideda mūsų pavardžių istorija.

– Konkrečiai tai yra XVI–XVII amžius?

– Pati pradžia yra nuo XV a., vėliau – XVI–XVIII a. Apskritai, jeigu kalbama apie lietuvių pavardžių susiformavimą, kalbininkai jau sutaria, kad tai yra XVI–XVIII a. Būtent tada vyko patys intensyviausi mūsų pavardžių formavimosi procesai. Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, pirmiausia susiformavo turtingųjų, kilmingųjų pavardės, vėliau – vidurinio sluoksnio, o vėliausiai – valstiečių, kitų neturtingųjų sluoksnių.

– Kodėl reikėjo pavardžių?

– Pavardės atsirado dėl kelių priežasčių. Pirmoji priežastis yra natūrali: jei žmogus buvo turtingas ar bent jau pasiturintis, jam reikėjo kažkokio požymio ar ypatybės, parodančios šeimą, giminę, kuriai jis priklauso. Būtent dėl to XVI–XVII a. ir atsirado pačios pirmosios Lietuvos didikų ir kilmingųjų pavardės. Kai turima turto, kai paveldimi dvarai, kai yra herbas, reikia ir tokio asmenvardžio, kuris nurodytų tą pačią šeimą, tą pačią giminę.

Miestuose irgi pavardes įgijo žmonės, turėję nekilnojamojo turto, vertęsi prekyba, amatais, dalyvavę valdant miestą. Vėliau jas gavo kiti miesto gyventojai, smulkieji miestiečiai, dar vėliau – aptarnaujantis personalas, bet pirmiausia tie, kurie turėjo turto, dvarų ir paveldimos žemės.

– Kitose tautose, kitaip nei baltų ir slavų, vyrų ir moterų pavardės nėra skiriamos. Kodėl?

– Galima žiūrėti plačiau. Lietuvių kalboje skiriamos giminės – vyriškoji ir moteriškoji, todėl, savaime suprantama, tai atsispindi ir mūsų asmenvardžiuose. Jei žiūrėtume į pirmuosius lietuvių asmenvardžius, kurie yra paliudyti dokumentuose, tarkim, XIV a. ar XV a., pastebėtume, kad ten tiek vyrų, tiek moterų asmenvardžiai vienas nuo kito skiriasi galūne. Vadinasi, šalia Derkinčio yra ir Derkintė.

Pagrindinė problema su asmenvardžiais yra ta, kad moterys retai patekdavo į dokumentus, todėl pasakyti, kokie iš tikrųjų buvo jų asmenvardžiai, kaip jie buvo užrašomi, sunku, nes trūksta duomenų. Paprastai svarbiausias šeimoje visada buvo vyras, tėvas, brolis, o moteris buvo nurodoma tik šalia jo. Moterys į dokumentus, bent jau pačiais pirmaisiais mūsų paliudytais atvejais, patekdavo tik tada, jei jos buvo našlės, kilmingosios, turtingos, kai tekėdavo arba buvo kieno nors seserys.

– Ar tuo metu jau buvo skiriamos ištekėjusių moterų pavardės? Ar jos skyrėsi, pavyzdžiui, nuo mergautinių pavardžių?

– Kaip minėjau, pati pradžia XIV a., XV a. ar XVI a. yra sudėtinga, nes paprasčiausiai nėra duomenų ir užrašymų. Bet jau XVII a. duomenys dideliame pavardžių paliudijimų kontekste, galima sakyti, yra patikimi. Šio amžiaus duomenys yra rašytiniai šaltiniai: moterys buvo užrašomos į bažnytines knygas, kai tekėjo, buvo krikšto motinos, ir jos buvo užrašomos skirtingai. Vienaip užrašytos ištekėjusios, kitaip – netekėjusios. Pavyzdžių, kad moters pavardė būtų užrašyta su priesaga -aitė ar -ienė, jau galima rasti XVI a. Vitalija Maciejauskienė yra atradusi vieną atvejį iš XVI a., o XVII a. tokių atvejų jau yra pakankamai daug, todėl galima sakyti, kad moterys skiriamos į ištekėjusias ir netekėjusias.

Kadangi tie dokumentai, į kuriuos užrašomos ir moterys, ir vyrai, buvo rašomi ne lietuvių kalba, moterų asmenvardžiai buvo įrašomi derinant juos prie slavų rašto sistemos. Taigi iš XVI–XVII a. mes turime ištekėjusių moterų pavardžių, užrašytų su priesagomis -ova (pvz., Dorota Petrulova), o netekėjusių – su priesagomis -evna, -ovna (pvz., Polonija Janušovna). Petrulova padaryta iš vyro pavardės, Janušovna – iš tėvo.

Tokių atvejų, kad moterys būtų užrašomos su baltiškos kilmės priesagomis, kokios dabar yra įprastos ir mes jas vartojame rašto ir šnekamojoje kalboje (su priesagomis -aitė, -ytė, -ūtė, ištekėjusių -ienė), XVII a. yra paliudyta nemažai, ir moterys, galima sakyti, tuo metu tikrai taip ir buvo vadinamos, nes iš niekur nieko tokių užrašymų neatsirado.

– O ar buvo moterų pavardžių su galūne -ė, kaip dabar jau įprasta, pvz., Laukė, Tadė?

– Istoriniuose dokumentuose tokių pavardžių man neteko matyti, tačiau pirmuosiuose, kai dar kalbama, kad moterų asmenvardžiai nuo vyrų skiriasi tik galūne, tokie atvejai įprasti. Kiek man teko girdėti, Žemaitijoje jau XIX a., tarkim, tautosakoje, būta atvejų, kad moteris ir vyras skyrėsi tik galūne – vyro pavardės galūnė -as, moters – -ė. Bet istoriniuose dokumentuose, kuriais remiasi žmonės, tiriantys antroponimus, fiksuojami asmenvardžiai yra įgavę raštinį pavidalą. Todėl tie atvejai, kai daugelis asmenvardžių užrašyti su slaviškomis priesagomis -ovna, -evna, nerodo realiosios ir gyvosios vartosenos. Gyvojoje kalboje greičiausiai buvo vartojamos pavardės ir su priesagomis -aitė, ir su -ytė, ir su -ūčia, tačiau į dokumentus jos pateko su slaviškos kilmės priesagomis.

– Ar moteriškos pavardės su galūne -ė turėjo menkinamąjį atspalvį? Ar galima kur nors aptikti tokių atvejų?

– Man pačiai nustatyti, kad moteris su pavarde, kurios galūnė yra -ė, dokumentuose turėtų menkinamąjį atspalvį, nepavyko.

– Kur galima pasitikslinti savo pavardės kilmę?

– Pavardės kilmę galima pasitikslinti Aleksandro Vanago, Vitalijos Maciejauskienės ir Marijos Razmukaitės parengtame „Lietuvių pavardžių žodyne“, kuris išleistas dviem tomais (1985 ir 1989 metais).

– Ir ten įtrauktos visos pavardės?

– Į šį pavardžių žodyną rengėjai tuo metu pirmiausia įtraukė baltiškos kilmės pavardes. Kitas aspektas, kuriuo jie vadovavosi, buvo tautinis kriterijus. Pavardės, kurios nėra lietuviškos kilmės, neturi lietuviškų baigmenų ir yra kitakalbių, nebuvo įtrauktos.