Apie šią profesiją kalbamės su Ieva Kotryna Skirmantaite, kuri šiuo metu studijuoja kino specialybę Paryžiuje, o filmas „Šventasis“, kurio aktorius drauge su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi ji atrinko, sėkmingai rodomas šalies kino teatruose.

– Kaip prasidėjo darbas su filmo „Šventasis“ medžiaga? Gavai iš režisieriaus personažų charakteristikas ar, perskaičiusi scenarijų, jas pati sudarei?

– Kai pradėjome dirbti su A. Blaževičiumi, jau buvo aišku, kad filme vaidins Marius Repšys, Indrė Patkauskaitė, Gelminė Glemžaitė, Valentinas Krulikovskis ir Lukas Malinauskas. Andrius scenarijų rašė jau žinodamas, kad pagrindinį vaidmenį kurs Marius. Jis, kaip ir Gelminė, vaidino Andriaus trumpametražiame filme „Dešimt priežasčių“.

Taigi, gavau kažkur 20-ies personažų bei masuotės sąrašą, kurį turėjau įgyvendinti. Personažų charakteristikas sudariau pati ir vėliau aptariau jas su Andriumi. Daugelyje atrankos etapų dalyvavo Andrius, mes labai daug tardavomės, puikiai sutarėme, be žodžių drauge nuspręsdavome, kad būtent šis aktorius tinka būtent šiam personažui. Kartais net sunku būdavo paaiškinti kodėl, tiesiog kartu pajausdavome. Filmavimo aikštelėje jis taip pat kartais paklausdavo mano nuomonės. Toks darbas labai džiugino.

Jei jausdavome, kad aktoriuje prasimuša teatro mokykla, ieškodavome toliau.

– Kur ir kaip ieškojai aktorių?

– Dažniausiai teatruose. Buvo atvejų, kai nemačiusi tam tikro aktoriaus vaidinančio, pasikviesdavau jį į atranką dėl jo išskirtinės, „Šventajam“ tinkamos išvaizdos. Būdavo, kad aktorius gaudavo visai kitą vaidmenį nei kviestas į atranką. Aktoriai keičia ir personažų charakteristikas. Tai – kintantis procesas, negali būti medinis režisierius. Svarbu reaguoti į aktoriaus organiką.

– Kokie buvo didžiausi atradimai?

– Pavyko rasti puikių aktorių Rusų ir Kauno dramos teatruose. Manau, išties sužibėjo Rusų dramos teatro aktorius V. Krulikovskis arba Kauno dramos teatro aktorė Vilija Grigaitytė. Su ja darbas buvo nuostabus – tiek iš režisūrinės, tiek iš komunikacinės pusės.

– Ar nebuvo minčių dirbti su neprofesionaliais aktoriais, pavyzdžiui, ieškant aktorių pagrindinio veikėjo Vyto draugų personažams? Gal neprofesionalūs aktoriai dar natūraliau būtų perteikę tą daugiabučių kiemų atmosferą?

– Aš esu už neprofesionalių aktorių pasirinkimą filmams ir kuo didesniems vaidmenims. Tačiau dirbdami su „Šventuoju“ per mažai turėjome tam laiko. Tinkamų neprofesionalių aktorių reikia ilgai ieškoti ir vėliau su jais daug dirbti. Didžiausias iššūkis neprofesionaliems aktoriams vystyti personažą, išlaikyti jo vientisumą. Lengviau su epizodiniais vaidmenimis. Bet tada reikia pamatuoti, ar to žmogaus išvaizda ir charizma verta laiko ir darbo. Kartais neprofesionaliems aktoriams tiesiog užtenka būti savimi, o kartais ir ne.

– „Šventasis“ giriamas už natūralią aktorių vaidybą. Tai buvo vienas iš filmo režisieriaus reikalavimų tau?

– Taip, vienas pagrindinių reikalavimų. Daug apie tai kalbėjome. Viena iš priežasčių, kodėl jis dirba su Mariumi ir Gelmine ta, kad jie neturi to teatrališkumo. To paties jis reikalavo ir iš kitų aktorių. Jei jausdavome, kad aktoriuje prasimuša teatro mokykla, ieškodavome toliau. Andriaus darbas su aktoriais taip pat iššaukia tą natūralumą. Žinoma, svarbu, kad aktorius nebūtų prisirišęs prie tam tikros intonacijos, bet dar svarbiau, kaip Andrius su jais dirba, kiek daug repetuoja, kad išgautų iš jų kuo didesnį natūralumą.

– Ar sunku rasti aktorius filmui, kai šalyje nėra kino aktorių mokyklos?

Pavyzdžiui, Anglijoje, Prancūzijoje daug nuostabių aktorių, kurie puikiai vaidina tiek kine, tiek teatre. Svarbiausia yra lankstumas. Aktorius turi būti lankstus, jį turi mokyti tokiu tapti. Žvelgiant į jaunąją kartą, situacija Lietuvoje gerėja. Neseniai su režisieriumi Karoliu Kaupiniu kalbėjome apie kitą problemą, kad senoji karta kine sunkiai atsikrato teatrališkumo, o jaunoji karta pernelyg stengiasi būti natūralūs, būti savimi, kas jiems pakiša koja kuriant personažą. Taip, tu turi būti natūralus, bet jei visą laiką būsi tik savimi, labai sumažės tavo personažų amplitudė.

– Aktorius Darius Meškauskas – vienas iš pavyzdžių, kaip jis natūraliai geba sukurti skirtingus personažus. Papasakok, kaip jis atsirado „Šventajame“?

– Pagal Andriaus planą darbdavys turėjo būti jaunas, sėkmingas hipsteris. Nepamenu, kaip kilo mintis pasikviesti į atranką Meškauską, bet jam perskaičius duotą tekstą, tapo aišku, kad aktorių darbdavio personažui mes radome.

– Ar turėjote planą B, kas vaidintų pagrindinį vaidmenį, jei M. Repšys nebegalėtų?

– Ne, apie tai negalvojome. Buvo aišku, kad Vytas yra M. Repšys.

– Grįžtant prie neprofesionalių aktorių temos, kaip sekėsi vaikų atranka?

– Ši kastingo dalis buvo sunkiausia. Talpinau skelbimus, ieškojau teatro būreliuose, tačiau visi vaikai buvo pernelyg teatrališki, o reikėjo dviejų paprastų, gražiai dainuojančių mergaičių. Jos turėjo būti keleriais metais besiskiriančios sesės, tad panašios, kas dar labiau apsunkino užduotį. Pamenu, būdama visiškoje neviltyje, kreipiausi į miuziklo mokyklą ir visos jos mokinės buvo nuostabios. Išsirinkome dvi mergaites, kurios iš tikro nėra sesės, bet turi panašumo.

– Tiesa, kad aktorių masinėms scenoms ieškojai tiesiog gatvėje, Darbo biržoje, šokiuose?

– Lentvario, Naujosios Vilnios gatvėse kalbinome žmones ir kvietėme ateiti į atranką. Būtent tose vietose ir filmavome. Norėjosi, kad filmavimas vyktų kuo arčiau tų žmonių namų. Darbo birža labai gera vieta ieškoti aktorių masuotei, nes tie žmonės turi daugiau laiko. Kirtimų kultūros centre vyksta diskoteka „Šokiai kam per 30“, tad ir jų dalyvius pakvietėme į filmavimą, kuris ten pat ir vyko. Rinkti masuotę, iš vienos pusės, yra linksmas darbas: sutinki įvairių asmenybių, žmonėms būna labai įdomu, jie pradeda siūlyti savo draugus ir pan. Tačiau iš kitos pusės, tai ir nelengva, reikia nuolatos bendrauti, niekada nesi tikras, ar visi žmonės ateis į filmavimus, dažnai, žinoma, neateina, o atsakomybė krenta ant tavęs, privalai greitai surasti kitus, kad būtų reikiamas skaičius žmonių.

– Kaip manai, kodėl reikia rodyti realybę, nuo kurios kai kurie žiūrovai sakosi esą pavargę?

– Būtent tam, kad pažvelgtume į tą realybę ir į save iš šono. Tam, kad dar kartą ją pergalvotume ir galbūt suprastume, ką darome ne taip, arba atvirkščiai – pamatytume žavingas gyvenimo detales. Visada atsimenu, kaip Andrius sakydavo, kodėl jis kuria būtent tokius filmus, apie tokią realybę, tokius žmones. Dėl to, kad kai buvo studentas, tokių filmų nebuvo, nebuvo filmų, kurie rodytų jo aplinką, nebuvo su kuo tapatintis. Galbūt ne visi yra pratę žiūrint filmus tapatintis, o galbūt bijo pažvelgti į save. Tačiau „Šventajame“ labai daug žmogiškumo, humoro, kas padeda atrasti save neskausmingai.