Pašaukta Dievo

Dar nuo vaikystės žinojau, kad žodis „davatka“ įkūnija žmogaus tipą, kuris viską akylai stebi, gaudo gandus, todėl šis apibūdinimas man skambėjo kaip nuosprendis. Šilavoto Davatkynas, kuriame apsilankiau baigiantis savaitei, reabilitavo visas davatkas ir pakylėjo jas į kitą – davatkėlių lygmenį. Tuo metu mane pačią taip įtraukė vietos magija, kad, dar nespėjus išeiti, norėjau grįžti atgal.

„Viskas prasidėjo štai čia“, – į stilizuotą saulę aptvertos teritorijos gale ranka mostelėjo Marija Danguolė Lincevičienė, apie Davatkyną žinanti ypač daug ir tuo mielai besidalijanti su kitais.

1895-aisiais šioje vietoje, anot jos, iškilo medinis namas, kuriame apsigyveno Mariuka Dabrišiūtė. Pasitikslinus, ar teisingai išgirdau vardą, vedlės veide pamačiau šypseną, o lūpose išgirdau vardo kilmės paaiškinimą.

„Anksčiau mergaičių niekas nevadino Marijomis. Buvo manoma, kad Marija yra tik viena, todėl visos kitos buvo Mariukos, Marės, Marijonos“, – pasakojimą tęsė M. D. Lincevičienė.

Davatkyne nieko kito nevalgydavome, tik kopūstus, barščius ir slyvų uogienę.

Taigi, Mariuka svajojo stoti į tikrą vienuolyną, tačiau šiam tikslui įgyvendinti tuo metu nebuvo galimybių. Į Šilavoto kaimą atvykęs kunigas Antanas Radušis pastatė bažnyčią, įsteigė parapiją ir kleboniją. Mariukos broliai pamanė, kad žemės sklypas šventovės kaimynystėje bent šiek tiek jų seserį priartins prie Dievo ir iš dalies išpildys jos troškimą.

Tiesa, yra ir kita šios istorijos versija, kuri skamba kur kas įdomiau.

„Mano teta apie savo tetą pasakojo tokią legendą. Mariuką nusižiūrėjo kaimo viršaitis, todėl jai teko apsispręsti, tekėti ar ne. Tądien, kai pas ją atvyko pirštis viršaitis, Mariuka pasislėpė nuo visų ir atsigulė ant varstoto su pliauska po galva. Meldėsi, klausė Dievo, ką daryti. Sulig jos klausimu tarsi iš dangaus kas trenkė. Mariuka krito ant žemės ir suprato, kad nebetekės“, – takeliu kulniavo Lietuvoje garsios menininkų, poetų ir skulptorių Dabrišių giminės atstovė, Davatkyno siela M. D. Lincevičienė su dukra Viktorija Bielevičiene.

Tąsa: mamos ir dukros dėka davatkėlės gyvena pasakojimuose ir darbuose. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Gyveno tvariai

Po lemtingo sprendimo M. Dabrišiūtė pradėjo asketišką gyvenimą, kuris, nors ir be įžadų, prilygo jos išsvajotam vienuoliškajam. Netrukus šalia jos ėmė kurtis kitos pamaldžios, netekėjusios moterys ir našlės, o teritorijoje šalia Mariukos namo iškilo dar šeši medinukai. Vienu metu juose gyveno maždaug keturiolika davatkėlių, kurias siejo tam tikri giminystės ryšiai.

Vertinant šių dienų matais, visos jos gyveno itin tvariai – augino vištas, vasaromis – paršelius, nedideliuose jų sklypeliuose prie namų vešėjo vaistiniai augalai, gėlės bažnyčiai puošti. Davatkėlės naudojo labai mažai daiktų, nebuvo puošeivos. Nors garsėjo kaip puikios siuvėjos, delno pločio spintose davatkėlės turėjo vos po kelias sukneles ir marškinius. Užtai jų širdys buvo neišmatuojamo dydžio.

Savo namų duris jos atverdavo vaikams, kad tik šiems būtų lengviau pasiekti mokyklą. Neretai jie čia apsistodavo ir visai žiemai. Marija Danguolė iki šiol mena ne tik laiką iki pamokų ir po jų, kurį praleisdavo Davatkyne pas močiutę Magdaleną, ne tik grindų lopinėlį, ant kurio guldavo kartu su pussesere, bet ir virtus kopūstus, kurių kvapas persekiojo tarsi šešėlis.

„Davatkyne nieko kito nevalgydavome – tik kopūstus, barščius ir slyvų uogienę. Būdavo pritūpus pro pušis einu, kad tik nereikėtų valgyti“, – dabar už dubenėlį karšto vaikystės maisto Marija Danguolė daug ką atiduotų, deja, atkartoti to skonio niekam nepavyko. Nepadeda net aliuminis, dar iš tų laikų likęs dubenėlis. Barščiai ir kopūstai nebe tokie.

Vasaromis davatkėlės maistą ruošdavo lauke ant laužo. Iš Marijos Danguolės lūpų vyliausi išgirsti pasakojimų apie bendrus moterų pietus, deja, nieko panašaus nepešiau. Maistu davatkėlės mielai dalijosi su kitais, tačiau valgė atskirai, užsidariusios savo namuose. Per tvorą viena su kita taip pat neplepėdavo, užtai savo ausis patikėdavo ne vienam Šilavoto gyventojui. Žmonės žinojo, kad visa tai, kas nutinka Davatkyne, jame ir liks. Ne be reikalo kelią į Davatkyną rasdavo partizanai, kuriuos priglausdavo moterys. Jiems čia buvo saugu, nes į Davatkyną svetima koja nežengdavo.

Įspūdinga: Onelė savo uždirbtus pinigus aukojo liturginiams drabužiams siūti. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Tikėjimo kitiems nebruko

Davatkėlės vaikus mokė rankdarbių, skaityti, rašyti, melstis. Davatkyne ne sykį lankėsi ir buvusi Maironio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, kurios tėviškė vos už kelių kilometrų nuo Šilavoto, Ingavangio kaime. Davatkėlės jos mamą mokė siūti pūkines antklodes, už tai prieš šventes geradarėms mažoji Aldona nešdavo kiaušinių ir sūrio. Viena iš davatkėlių A. Ruseckaitę netgi ruošė Pirmajai Komunijai.

Tiesa, tikėjimo vienišės niekam įkyriai nebruko, užtai pačios buvo labai pamaldžios – kalbėdamos poterius net suakmenėdavo. Jų artumą su Dievu liudija ne tik pasakojimai, bet ir nameliuose likusios šventos statulėlės, rožančiai, škaplieriai, maldaknygės ir šventųjų paveikslai ant namelių sienų.

Vyriausios davatkėlės Onelės, kuriai vienuolyne, greičiausiai, tektų motinėlės pareigos, nameliuose iki šiol kabo nespalvoti Jėzaus ir Marijos atvaizdai. Būdama jauna, moteris už juos atseikėjo nemenką pinigų sumą. Kartą į šiuos paveikslus nusitaikė ilgapirščiai. Įsiveržę į Onelės namus, nuplėšė juos nuo sienos ir išsinešė su dar keliais daiktais. Iškvietimas į įvykio vietą ir prašymas reaguoti į vagystę policijos pareigūnams tąkart kėlė šypseną, todėl į išneštų daiktų paieškas leidosi Marija Danguolė su Viktorija.

„Buvo žiema, radome paveikslus be rėmų Lašašos upelyje. Ištraukėme, atsargiai parnešėme, tada išdžiovinome, sutvarkėme kartu su davatkėlėmis ir vėl pakabinome“, – nors nuotaiką, anot V. Bielevičienės, temdė įsibrovimo faktas, širdis džiaugėsi, kad pavyko rasti paveikslus ir juos prikelti antram gyvenimui.

Prisiminimai: šiame namelyje ir Marija Danguolė, ir Viktorija praleido daug laiko. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Šviesuolė Onelė

Vyriausioji davatkėlė Ona Mieldažytė, kurią kaip supratote, visi vadino Onele, verta atskirų eilučių. Nors labai daug laiko leido pas močiutę, tikrąjį Davatkyno gyvenimą Marija Danguolė pažino būtent per Onelę. Teista už tikybos mokymą, gerai išmaniusi raštvedybą, kaip paaiškėjo vėliau, Onelė buvo pranciškonė tretininkė. Tai liudijo dirželis, kurį vienuolės nešioja ant abito, o tretininkės – ant apatinių drabužių. Tretininkai vienuolinių įžadų neduoda, pagal savo ordino regulą ir konstitucijas visokeriopai dalyvauja to ordino veikloje.

„Mes to nežinojome. Ji pasipasakojo mergaitėms, kurios pas ją mokėsi“, – pasakojimą tęsė pašnekovė.

Onelė buvo šviesi, protinga, rūpestinga ir dosni. Ji pamaitindavo prašalaičius, niekada nesišaipydavo iš žmonių priklausomybių ir labai mylėjo vaikus.

„Pamenu, kažkada sūnus Petras sukapojo visas Onelės malkas, tada jam buvo gal kokie penkeri. Pasikvietė Onelė jį pas save, atidarė stalčių, o ten – pilna pinigų! Norėjo duoti, bet mes buvome griežtai pasakę, kad imti nevalia“, – pasakojo Marija Danguolė.

Nors buvo maža, šviesuolę Onelę mena ir Viktorija. Bene labiausiai jai įstrigo davatkėlės plaukų šukavimo ritualas ir jos reakcija į vakarietišką lėlę barbę. Žaislas su visais moteriškais apvalumais, anot Viktorijos, senolei atrodė taip pat nepadoriai, kaip ir dviejų vaikų mama, gatvėje dėvinti suknelę, kuri apnuogina jos kelius.

„Klausiate apie plaukų šukavimą? Ji pati negalėdavo iškelti rankų, todėl mes šukuodavome, sukdavome kuodelį ir dar įsmeigdavome tokias šukutes. Kasryt ji ateidavo su laikrodžiu, kad prisuktume, ir su šukomis“, – muziejaus sergėtojos pakvietė užsukti į namelį, kuriame saugomas ir pastarasis aksesuaras, ir kiti davatkėlėms priklausę daiktai.

Sulinkusi į klaustuką, kad viršugalviu nekliudyčiau medinių sujungimų lubose, žengiau gilyn į vidų, o tada stabtelėjau prie lango. Krentantys saulės spinduliai nutvieskė senas davatkėlių nuotraukas, kurios iliustravo pasakojimą ir už stiklinės vitrinos gulėjusius jų daiktus: akinius, rankinę, labiau primenančią dėžutę, knygelę, kurioje mokoma, kaip mirčiai paruošti ligonį, ir liemenėlę, labiau primenančią paauglių pamėgtas trumpas palaidines nei apatinius. Šalia glaudėsi dar ir Onelės kepurėlė, kurią ji nuolat dėdavosi po skarele tam, kaip spėjo Marija Danguolė, kad nesušaltų ausų.

Ryšys: lyg nujausdamos, kad čia bus muziejus, dalį savo daiktų Marijai Danguolei davatkėlės atidavė. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Vyksta plenerai

Paskutinioji, visų ypač mylėta davatkėlė Onelė anapilin iškeliavo 2000-aisiais. Savo pinigus aukojusi bažnytiniams drabužiams siūti, davatkėlė troško, kad, jai mirus, karstas vieną naktį praleistų bažnyčioje. Deja, šiam norui nebuvo lemta išsipildyti.

Užtai prašymą, kad po mirties nameliai dilgėlėmis neapeitų, išpildė Marija Danguolė ir Viktorija. Šiandien Davatkyne žydi gėlės, dūzgia bitės, o muziejuje verda kūrybinis gyvenimas. Marijos Danguolės brolis, garsus poetas, „Poezijos pavasario“ laureatas Gintautas Dabrišius čia ieško įkvėpimo. Kūrėjo pėdsakais seka ir kiti bendraminčiai. Jie užsidaro davatkėlių nameliuose ir guldo raides ant popieriaus.

Iki mirties į Davatkyną labai dažnai atvykdavo garsus Kauno dailininkas Alfonsas Vilpišauskas. Kartą vasarojant Šilavote, jam kilo mintis surengti čia dailininkų plenerą. Nuo to laiko dailininkai kasmet grįžta į Davatkyną, kuris kelioms dienoms tampa jų laikinaisiais namais. Menininkai kuriasi nameliuose ir laukia, kol šalia pritūps mūza. Davatkyno plenerai, anot Marijos Danguolės, užaugino ir naują šių renginių kuratorių, dailininką ir jos sūnų Petrą Lincevičių. Jam šios vietos taip pat labai artimos.

„Kai gyvenome Marijampolėje, kažkur 1993 m., brolis labai sirgo astma, nuolat ligoninėse gulėjo su mama. Todėl tėvai dėl Petro sveikatos nusprendė persikelti į Davatkyną. Trejus metus gyvenome. Brolis išgijo“, – apie savo brolį P. Lincevičių, kuris reguliariai lankosi Davatkyne ir puoselėja jį kartu su šeimos moterimis, kalbėjo V. Bielevičienė.

Davatkyne, kuris, atsižvelgiant į vykdomos veiklos svarbą Prienų kraštui, tapo Prienų krašto muziejaus padaliniu, jau įvyko aštuoniolika profesionalių plenerų, dešimt tarptautinio „Poezijos pavasario“ susitikimų, vyksta „Muziejų naktis“, „Muziejų kelio“ renginiai, knygų pristatymai, bendruomenės susitikimai. Davatkėlių namai atviri visiems. Pirmadieniais–ketvirtadieniais Marija Danguolė su Viktorija jūsų laukia nuo 8 val. iki 17 val. Penktadieniais muziejus dirba iki 15.45 val. Jei Davatkyne norite apsilankyti kitu laiku, skambinkite +370 687 24 394.

Kviečia į plenero uždarymo šventę

Šiandien, rugpjūčio 5 d., 14 val. vyks Šilavoto Davatkyno plenero uždarymo šventė. Jos metu plenero dalyviai pristatys savo kūrybą, koncertinę programą atliks „CinAmono“ kolektyvas.

Plenere dalyvauja: Aušra Andziulytė (tapyba), Šarūnas Baltrukonis (tapyba), Petras Lincevičius (tapyba), Eimutis Markūnas (tarpdisciplininis menas), Akvilė Poškutė (tapyba), Darius Rakauskas (tapyba), Remigijus Treigys (fotografija), Mantas Valentukonis (tapyba).

Plenero uždarymo šventė vyks Prienų krašto muziejaus padalinyje Šilavoto Davatkyne (Lašašos g. 11, Naujasodžio kaimas, Šilavoto seniūnija, Prienų rajonas)