Ošiančios pušys, prie kalvos prisiglaudę mažučiai mediniai nameliai ir nuo miesto triukšmo laikinai pabėgę menininkai pasitinka Šilavoto Davatkyne.

Šimtamečių pušų paunksnėje

Išskirtinė šios, atrodo, atkirstos nuo civilizacijos vietos aura kauniečius dailininkus suburia šeštą kartą.

Prienų rajone, Šilavoto pašonėje, kuriantys menininkai patarė savarankiškai Davatkyno neieškoti. Jaunosios kartos Kauno dailininkė Ausma Bankauskaitė mus pasitiko prie Šilavoto bažnyčios. Sekdami jos automobilį, supratome, kad patys nebūtume radę pievoje vos matomo, per šilelio kraštą senųjų Davatkyno medinukų vedančio keliuko link.

Šimtamečių pušų paunksnėje mus pasitiko plenero kuratorius, vienas iš gyvaisiais dailės klasikais vadinamos menininkų grupės "Angis" narių Alfonsas Vilpišauskas. "Davatkyne turiu savo numerį. Kiekvienais metais čia apsistoju", – rodydamas kambarėlį, ant kurio kabo ankstesniuose pleneruose sukurti jo darbai, "angiečių" parodos plakatas, pasakojo dailininkas.

Aušra Andziulytė jai paskirto namelio sieną nukabino abstrakčiais tapybos etiudais. Keliuose jų – rūkų ar debesų kamuolių pėdsakai. Šiemetinio plenero tema – "Rūkas".

Rūkas perkeltine prasme

"Rūką suprantame daugiau perkeltine, metafizine prasme. Aš siūliau kur kas ilgesnį plenero pavadinimą, norėjau panaudoti žydų filosofo Koheleto mintį: "Viskas – tik rūkas ir vėjų vaikymas." Čia Aušra (A.Andziulytė – aut. past.) taip lakoniškai jį sutrumpino", – sakė A.Vilpišauskas.

O ar plenero dalyviai iš tiesų matė rūką? "Ieškojom rūko – anksti kėlėmės. Jis iš tiesų peizažą neatpažįstamai pakeičia. Bet nutapyti rūką sudėtinga", – prisipažino A.Andziulytė, rodydama už jos ant namelio sienos sukabintus etiudus su virstančiais rūko kamuoliais.

"Tie rūkeliai – natūros ir fantazijos deriniai. Ekspresyvios abstrakcijos kartais išsisemia. O gamtoje visada gerai pasitikrinti savo spalvinę klausą. Gamta turtinga formų ir spalvų", – spalvomis trykštančius savo kūrinius rodė kitas grupės "Angis" narys, tapybos, instaliacijos ir vitražo srityse kuriantis menininkas Eimutis Markūnas.

Šiandien ramybės nebus

Su pripažintais menininkais kūrė pradedantis jaunimas – keli šiemet į dailės akademijas įstoję studentai. "Mokausi iš dailės maestrų", – prisipažino Auksė Miliukaitė. Po plenero mergina išvyks į Londono menų universitetą, kuriame pradės fotografijos studijas.

Dailininkai tikino Šilavote nepasigendantys civilizacijos teikiamų patogumų – dušą atstoja maudynės Jiesioje, o mobilusis ryšys, nors veikia, bet juo naudotis nesinori.

"Specialiai jokių iškabų, rodančių kryptį Davatkyno link, nekabiname. Kas ieško, tas randa, o atsitiktinių turistų nelaukiame. Nenorime, kad nuo žmonių gausos ši vieta prarastų unikalią aurą", – paaiškino Šilavoto Davatkyną prižiūrinti Prienų krašto muziejaus darbuotoja Danguolė Lincevičienė.

Vis dėlto šiandien ramybės Davatkyne nebus – pavakare bus surengta improvizuota paroda, menininkai pristatys savo kūrinius visuomenei. "Per plenerą mus kasdien aplanko šilavotiškiai, klausinėja, ką, kaip ir kodėl tapom. O į parodos atidarymą atvyksta žmonių ir iš Prienų, Alytaus, Kauno", – pastebėjo A.Vilpišauskas.

Šilavoto Davatkynas

Tai 1895 m. įkurtas savotiškas vienuolynas, kuriame glaudėsi pamaldžios netekėjusios moterys ir našlės – davatkėlės, visai parapijai dariusios gerus darbus. Davatkėlės gyveno labai kukliai. Jų kasdienė pareiga buvo melstis, dalyvauti šv.Mišiose.

Davatkėlės rengė vaikus Pirmajai Komunijai, padėdavo kunigams, rūpinosi bažnyčia. Sovietmečiu viena davatkėlių už šią veiklą buvo teista. Pokario metais Davatkyne nuo trėmimų slėpėsi šilavotiškiai.

Davatkyne tebestovi septyni mediniai nameliai, pirmieji jų iškilo XIX a. pabaigoje. Vienu metu Davatkyne gyveno 14 davatkėlių. 1999 m. mirus paskutinei Davatkyno gyventojai, nameliai liko tušti. Prieš porą metų Davatkynas tapo Prienų krašto muziejaus padaliniu.

Kas? Šilavoto plenero paroda.

Kur? Šilavoto Davatkynas (Prienų r.)

Kada? Rugpjūčio 21 d. 17 val.