„Mėnesiena ir tu“ – naujausias I. Buivydaitės romanas, pasakojantis apie name prie ežero vykstančią šeimos dramą. Netikėtai užgriuvus šeimos krizei Gabija su dukrele Mėja atsiduria jaukiuose tėvų, pianistės Kornelijos ir gydytojo Vismanto, namuose. Gabija tikisi pasisemti stiprybės ir vilties iš tėvų santuokos, kuri visada atrodė tobulų šeimos santykių pavyzdys. Tačiau dukrelės rasta sena nuotrauka sujudina tai, kas atrodė taip tvirta ir neginčijama, netikėtai iškyla senos šeimos paslaptys, verčiančios Gabiją ieškoti atsakymų į klausimus apie savo gimimą, permąstyti, ar būna idealių santuokų, nuspręsti, ar įmanoma atleisti išdavystę.

Rašytoją kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Esate itin aktyvi rašytoja, „Mėnesiena ir tu“ – jau keturioliktasis jūsų romanas. Ar būna, kad pagalvojate – parašau šį ir jau viskas?

– Mano romanai pasirodo kas dveji metai. Pirmasis „Šimtas baltų Mersedesų“ išėjo 1995-aisiais. Nemanau, kad esu superproduktyvi (šypsosi). Niekada negalvoju, kad štai šitas romanas jau bus paskutinis, bet niekada negali žinoti, ką likimas ruošia.

– Esate prasitarusi, kad pirmoji jūsų knyga radosi iš provincijos nuobodulio. Vis dar gyvenate Alytuje? Ar nuobodulys nebekankina?

– Nuo tada, kai vos baigę studijas su vyru įsikūrėme Alytuje, miestas labai pasikeitė. Jau seniai prisijaukinau šį puikų, žalią, jaukų miestą ir seniai nelaikau jo provincija. Prieš karantiną čia vykdavo tiek renginių – spektaklių, koncertų, parodų, susitikimų, kad tik spėk visur apsilankyti. Esu „Alytus – Lietuvos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė ir manau, kad mano miestas nustebins renginiais.

– Kokį žavesį matote savo kasdienybėje? Kaip prasideda ir kaip baigiasi jūsų diena?

– Ta kasdienybė nėra neįdomi. Aš mėgstu tai, ką darau, – dėstyti anglų kalbą, versti grožinę literatūrą, ir ne tik ją. Na, kad ir dokumentinio filmo titrus ar muziejaus eksponatų aprašus. Mano diena prasideda nuo kavos puodelio ir kryžiažodžių, kuriuos labai mėgstu – įvairiausius, kur reikia pagalvoti, ne lengvus panoraminius. Diena baigiasi su knyga, rečiau – su filmu mano kompiuteryje. Skaitymas vakarais mano gyvenime atsirado labai seniai – nuo pat jaunesnių vidurinės mokyklos klasių, pamenu, tėvai dažnai ateidavo į mano kambarį vėlai vakare, liepdavo gesinti šviesą ir miegoti, nes iš ryto reikės anksti į mokyklą. Dabar mažai vakarų, kad neperskaityčiau bent kelių puslapių, bet dažniausiai jų būna daug daugiau.

– Kaip kasdienybė ir jos smulkmenos, tai, ką išgyvenate, su kuo susitinkate, įsibrauna į jūsų knygas?

– Rašymas man padeda pabėgti nuo kasdienybės į kitus pasaulius, kitų žmonių gyvenimą, pajusti tai, kas pačiai jau seniai buvo nutikę, primiršta. Beveik kiekvienas rašytojas rašo apie kasdienybę – o kitaip ir neįmanoma, jei veiksmas vyksta Žemėje (juokiasi), jei romanas ne fantastinis, mistinis ar trileris. Netgi detektyvuose, pavyzdžiui, Jaroslavo Melniko „Adatoje “ ar kuriame kitame, rasite daugybę kasdienybės. Tik ją kiekvienas rašytojas mato kitokią ir kitokiais vaizdais kuria savojo pasaulio paveikslą.

Naujo romano idėja tikrai kartais prasideda nuo nedidelio, nereikšmingo epizodo – gražaus saulėlydžio, mėnesienos, balto namo ant aukšto, uolėto Viduržemio jūros kranto, kavinėje prie gretimo staliuko ar autobuse nugirsto pokalbio, dainos eilutės: „Ten, kur liko mažam tyliam namely nebaigta kalnų sakmė“...

– Jūs rašote knygas, jas verčiate iš anglų kalbos, dėstote anglų kalbą. Kaip viską spėjate? Ar turite kokį nors dienos planą?

– Dienos planą lemdavo paskaitų Alytaus kolegijoje ir anglų kalbos kursų tvarkaraštis. Prie jo derindavau visą kitą, kad liktų laiko ir pomėgiams. Ir tikrai – spėdavau, nes rašymas man yra ne darbas, o pomėgis. Karantinas viską pertvarkė, paskaitos baigėsi pirmąjį semestrą, į nuotolinius kursus grupės nebesusirinko, taigi liko tik vertimai.

– Kaip renkatės knygas, kurias norite versti? Ar sulaukiate pasiūlymų, ar pati ieškote autorių, kurie jums patinka?

– Versti knygas man siūlo leidykla. Per 25-erius bendradarbiavimo metus jau žino, koks žanras ir stilius man patinka ir tinka, gal todėl dar neteko pasakyti, kad šitos nenoriu. Nebuvo ir nusivylimų, kai reikia versti, o nesinori... Esu sau pasakiusi, kad nesiimčiau versti romano su atviromis erotinėmis scenomis. Tokių nemėgstu nei skaityti, nei rašyti, nei versti. O dar nenorėčiau žiauraus detektyvo ar trilerio, ypač jei jame aprašoma, kaip kankinami vaikai.

– Ar kartais būna, kai versdama knygą pagalvojate, kad visai kitaip pasuktumėte siužetą ar sugalvotumėte kitą knygos pabaigą?

– Vertimuose dar to nepasitaikė, priimu autoriaus knygą kaip baigtą visumą. O štai skaitydama knygas ar žiūrėdama filmą kartais pagalvoju, kad būčiau baigusi kitaip. Žinoma, visai kitas kūrinys, todėl nemėgstu knygų tęsinių, ypač kuriuos parašė kiti autoriai. Buvau labai supykusi ant visų autorių, pratęsusių Margaretos Mitchell „Vėjo nublokšti“ istoriją. Ten jau nebuvo galima baigti tobuliau, o tos tolesnės „muilo operos“, kur viskas baigėsi gerai, romaną tik suprimityvino.

– Romanas „Mėnesiena ir tu“, sakėte, radosi iš meilės klasikinei muzikai. Esate ir pati grojusi. Rašyme, ko gero, taip pat yra šiokios tokios muzikos...

– Aš labai mėgstu klasikinę muziką. Muzikos yra kiekviename mano romane – ir klasikinės, ir ne, lankausi koncertuose, klausausi įrašų. Muzika mane įkvepia, skamba fone, kai rašau ar verčiu. Nors baigiau vaikų muzikos mokyklą, nebuvau labai gabi. Kartais, išgirdusi tėvų priekaištus, kad per mažai skambinu, todėl nieko nepasiekiu, net apsiverkdavau, lygindavau save su kitomis, talentingomis mergaitėmis ir svajodavau būti tokia kaip jos, kad tėvai didžiuotųsi manimi. Šios istorijos atspindžių liko knygoje „Kitapus veidrodžio‘, kurioje pagrindinė herojė Inga svajoja tapti garsia pianiste ar šokėja. Veidrodžio karalystė yra kita realybė, kurioje įvyksta tai, kas negali įvykti šiame pasaulyje. Romanuose mano herojės tampa tuo, kuo aš pati niekada negalėjau tapti, nes tam tiesiog neturėjau talento. Visą laiką buvau realistė, žinojau savo galimybes. Nors baigusi muzikos mokyklą beveik niekada neprisėsdavau prie pianino, iki šiol esu dėkinga savo dėstytojams už meilę klasikinei muzikai ir žinias apie ją.

– Jūsų romanuose daug vietos skiriama jausmams, tarpusavio santykiams. Kiek asmeninės patirties į tai sudedate? Koks yra jūsų jausmų pasaulis? Ar esate išgyvenusi stiprią meilę?

– Mano gyvenimo įvykių romanuose nėra. Jausmai – pirmoji meilė, susižavėjimai, nelaiminga meilė, netektis – kažkada išgyventi, kaip ir kiekvieno žmogaus, todėl pažįstami. Rašydama įsijaučiu į savo herojes, mąstau, jaučiu taip, kaip jos, todėl jausmai atrodo gyvi ir tikri. Netikiu, kad meilė gyvenime būna tik viena. Ir jei ji buvo nelaiminga, žmogus daugiau nepajėgs pamilti, taip ir liks vienišas iki gyvenimo pabaigos. Čia jau kalba mano asmeninė patirtis, beje (šypsosi). Paprastai, praradę meilę, mano romanų herojai anksčiau ar vėliau randa kitą. Bet romane „Mėnesiena ir tu“ sau prieštarauju – Vismantas visą gyvenimą mylėjo vieną moterį. Nors pagal jo charakterį tikrai nebūtų likęs vienišas (juokiasi).

– Jausmų pasaulis – itin sudėtingas. Kas maitina jūsų istorijas? Realūs žmonės, jų išgyvenimai ar tik jūsų vaizduotė?

– Mano romanuose realių žmonių nėra. Jei ir „pasiskolinu“ vieną kitą girdėtą kitų gyvenimo elementą, tam tikrus bruožus, patirtį, apvelku ir pakreipiu taip, kad žmonės savęs nepažįsta. Kartais jie patys siūlo man parašyti jų gyvenimo istoriją, bet niekada nesutinku – noriu valdyti savo herojus, jų poelgius ir gyvenimą, dėstyti jų mintis kaip man, o ne kitiems, atrodo, ir visada pasikliauju savo vaizduote. Man nepatinka nei skaityti, nei žiūrėti tikras istorijas, išskyrus žymių žmonių biografijas. Pamačiusi įžanginiuose filmo titruose užrašą „Paremta tikrais įvykiais“, dažniausiai nežiūriu filmo.

Skirtingai nuo kai kurių rašytojų, kurie jau sėsdami prie pirmojo skyriaus mato visą romano vaizdą ir aiškią jo pabaigą, aš dažniausiai NEŽINAU, kuo romanas baigsis. Rašau ne iš eilės, o atskirus epizodus – ir iš pradžios, ir iš vidurio. Vėliau juos sujungiu į visumą, randasi netgi naujų veikėjų, naujų siužeto linijų, keičiasi pabaiga. Kartais ji niekaip nesirašo. Pamenu, kai rašiau romaną „Padovanok man savaitgalį“, pasikankinusi kurį laiką, išvažiavau prie jūros. Ten per kelias dienas atsirado ne tik pabaiga, bet ir keli papildomi epizodai. Nuo tada kiekvienais metais savaitei viena važiuoju prie jūros ir daug parašau. Tikrą pabaigą buvau sugalvojusi tik romanui „Takas per jūrą“. Ji atsirado pirmiau už visą romaną. O štai antram „Ironiškų stebuklų“ leidimui parašiau kitokią pabaigą.

Paprastai turiu knygos planą, kuriame išdėstau ir esamus epizodus, ir tai, ko dar trūksta, kuriais metais vyko svarbūs veikėjų gyvenimo įvykiai, herojų ir antraeilių veikėjų vardus, giminystės ryšius, bet siužetas vystosi laisvai.

– Kartais skaitant lietuviškas knygas trikdo atpažįstami vardai ir pavadinimai. Atrodo, kad jie tarsi prideda knygai paprastumo. Kaip sukuriami jūsų knygų herojų vardai?

– Man visai neatrodo, kad, jei lietuviška, – paprasta. Kaip tik manau, kad turime labai stiprių lietuvių autorių, kurie aprašo MŪSŲ, o ne užsieniečių gyvenimą, aktualijas, jausmus, miestus, miestelius, gražią gamtą, pajūrį. O dėl vardų jau kitaip: kai parašai kdturiolika romanų, vis sunkiau rasti vardų, kurių dar nebuvau naudojusi. Jei jie – šalutiniai, galima ir pakartoti, o štai pagrindinių įprastus – Rasą, Giedrę, Rūtą – keičia ne tokie paplitę Jorūnė, Kornelija, Mėja, Jogilė... Kartai būna, kad vardas herojui visiškai netinka, tada pakeičiu – kompiuteryje tai padaryti lengva – vos keli spragtelėjimai pele.

– Prie jūsų knygų bibliotekose rikiuojasi eilės. Kaip manote, kas žmones jose žavi, ko jie ieško jūsų knygose, ko ilgisi?

– Manau, jog žmonėms reikia paprastų, gyvenimiškų istorijų, kuriose jie randa save, savo problemas, išgyvenimus ir viltį, kad iš už debesų pasirodys saulė.

– Ar aplink jus jau skraido naujos knygos tema? Pagavote ją už uodegos?

– Kol kas manęs nepaleidžia „Mėnesienos“ herojai ir jų gyvenimas, mintyse vis pasižiūriu, kaip jie dabar gyvena. Nauja, labai miglota ir neryški tema plevena kažkur aukštai, bet dar nesiduoda pagaunama.