Kiaušinių marginimo tradicija – iš kartos į kartą

Mažas meno kūrinys

Loreta Morkeliūnienė kiaušinius marginti pradėjo dar mokyklos laikais. Pirmieji bandymai buvo gana netradiciniai. „Pradėjau marginti skutinėdama, tiksliau – išėsdindama: į rašalinį parkerį prisitraukdavau acto ir taip išgaudavau raštus“, – prisimena tautodailininkė.

Šis pomėgis, anot jos, atėjo iš šeimos. „Viso to išmokau iš savo mamos, – sako L. Morkeliūnienė. – Mamos sesė gražiai margindavo vašku, todėl ir aš panorau išbandyti šį senovinį būdą.“

Pabandžiusi ji atrado savitą kelią: pradėjo naudoti spalvotą bičių vašką ir jo nenuvalyti, taip suteikdama margučiams išskirtinį charakterį. „Po kiek laiko supratau, kad gražu, kai vaškas lieka ant margučio, todėl pradėjau jį spalvinti ir kurti savitus ornamentus“, – pasakoja menininkė.

Už margučių kūrybą L. Morkeliūnienei suteiktas tautodailininkės vardas. Jos darbuose susipina tradicija ir individualumas. „Mano kuriamuose raštuose rasite ir senųjų lietuviškų ornamentų, ir mano pačios sukurtų. Spalvos taip pat dažniausiai yra tradicinės – žalia, raudona, juoda, geltona, mėlyna“, – sako ji.

Marginimas reikalauja laiko ir kantrybės. „Vištos kiaušinį numarginti galiu per pusvalandį ar ilgiau, o prie stručio kiaušinio tenka dirbti kelias valandas ar net visą dieną“, – sako Loreta. Pats procesas, anot jos, yra ne mažiau svarbus nei rezultatas: „Marginimas man yra tarsi meditacija. Pamačius galutinį rezultatą apima džiaugsmas – juk tai tavo sukurtas mažas meno kūrinys.“

Kiaušinių marginimas jai yra daugiau nei amatas. „Tai ir menas, ir atsipalaidavimo forma. Kai baigiasi margučių sezonas, imuosi kitos panašios veiklos – taškavimo, kuris taip pat ramina ir leidžia susikaupti“, – sako tautodailininkė.

Ji pabrėžia ir simbolinę margučio reikšmę: „Margučiai – tai ne tik dekoracija, bet ir dovana, simbolizuojanti sveikatą, laimę, apsaugą. Man tai tradicija, perduodama iš kartos į kartą.“

Patirtis: J. Kareniauskienės teigimu, šiaudinių margučių kūryba – ilgas darbas, reikalaujantis kantrybės. / J. Kareniauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Kūryba, gimstanti iš smalsumo

Tautodailininkės Jolantos Kareniauskienės meninis pasaulis plečiasi, keičiasi ir auga kartu su patirtimi, o kiekviena išbandyta nauja technika tampa dar vienu būdu kalbėti apie grožį, tradiciją ir santykį su medžiaga.

Jolanta – Rokiškio rajono Obelių gimnazijos dailės ir technologijų mokytoja, jau beveik tris dešimtmečius priklausanti tautodailininkų bendruomenei. „Esu tautodailininkų sąjungos narė jau beveik 30 metų. Kuriu labai įvairiose srityse – buvo laikas, kai mezgiau, ir gana stipriai, naudodama liaudiškus raštus, ornamentus. Paskui rišau sodus, mezgiau riešines, pyniau juostas, užsiėmiau sausu vėlimu“, – pasakoja tautodailininkė.

Kiekviena nauja technika Jolantai – tarsi atskiras pasaulis, kurį norisi pažinti iš vidaus. Ji pati save apibūdina ne kaip siauro lauko meistrę, o kaip kūrėją: „Nesu tik amatininkė. Man tiesiog įdomu – pabandau, ir jei patinka, kuriu toliau.“

Šiaudus į savo kūrybą Jolanta įtraukė ne vakar. Dar anksčiau ji buvo išmokusi rišti sodus – subtilius, erdvinius kūrinius iš šiaudų, reikalaujančius ne tik kruopštumo, bet ir erdvinio mąstymo.

Kitaip: Velykų margučiai, spindintys rugių šiaudų šviesa, gali suteikti jaukumo šventėms arba tapti prasminga dovana. / J. Kareniauskienės asmeninio archyvo nuotr.

„Pirmą sodą pamačiau parodoje – žiūrėjau į jį be proto, buvo taip gražu. Paskui pradėjau galvoti, kaip jis padarytas, bandžiau, bandžiau, ir pavyko. Taip pamažu perpratau tas subtilybes“, – prisimena ji.

Tačiau net ir pažįstama medžiaga gali atsiskleisti naujai. Šiaudų juosteles, iš kurių šiandien gimsta jos margučiai, į kūrybą ji įtraukė visai netikėtai – iš vaikystės daiktų. „Turėjau seną pintą krepšį ir šiaudinę skrybėlę dar iš vaikystės laikų. Jie jau buvo atgyvenę savo amžių, bet man buvo labai gaila išmesti. Atsargiai išsiardžiau ir pasidėjau“, – pasakoja Jolanta.

Iš jų pirmiausia gimė Kalėdų žaisliukai, dekoratyvinės formos, tačiau tikrasis lūžis įvyko tuomet, kai ji buvo pakviesta dalyvauti margučių parodoje.

„Galvojau, ar velti, ar skutinėti, ar vašku marginti – viską moku, bet nesu labai stipri. Tada vėl akį patraukė tos šiaudų juostelės. Prisėdau, pradėjau dėlioti, klijuoti... ir likau patenkinta tuo pirmu rimtu margučiu“, – prisimena tautodailininkė.

Tas pirmasis kūrinys neliko nepastebėtas – buvo įvertintas kaip originalus, išsiskiriantis. Taip gimė nauja Jolantos kūrybos kryptis – šiaudiniai margučiai.

Rezultatas: spalvotu vašku margintuose kiaušiniuose susipina tradicijos ir tautodailininkės individualumas. / L. Morkeliūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Margutis kaip kūrybos laukas

Jolantos margučiai konstruojami, sluoksniuojami, kuriami iš šiaudų, kurie kaskart diktuoja savo sąlygas.

„Įdomiausias man yra klijavimo procesas – tai jau yra kūryba. Labai patinka tas momentas, kai, atrodytų, iš nieko pradeda rastis forma, ornamentas“, – sako ji.

Nors kiekvienas margutis prasideda nuo idėjos, galutinis rezultatas dažnai nustebina pačią kūrėją: „Visada apgalvoju, kokį ornamentą norėčiau išgauti, nusipiešiu. Tačiau klijuojant viskas keičiasi – pamatai, kad gal kitaip reikėtų guldyti šiaudus, kitaip sudėlioti. Pirminė idėja retai lieka tokia pati.“

Šiaudai nėra lengvai paklūstanti medžiaga. Kiekvienas margutis reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir laiko. „Tai ilgas darbas, reikalaujantis kantrybės. Per dieną vieno margučio tikrai nepadarau – dirbu etapais, kai turiu laiko, prisėdu, tęsiu“, – sako pašnekovė.

Dar daugiau iššūkių kelia pati juostelė – ją reikia arba rasti, arba pasigaminti. „Pinti juostelę nėra pats įdomiausias procesas, bet reikia. Kartais draugai atiduoda senų daiktų – krepšių, skrybėlių. Išsiardau, žiūriu, ar galima panaudoti. Jei ne – tenka pinti pačiai.“

Jolantos margučiai iš šiaudų juostellių yra daugiau nei dekoratyvūs objektai. Jie – tradicinio lietuvių amato ir šiuolaikinio kūrėjo mąstymo derinys. Čia susipina visos jos išbandytos sritys: mezgimo ornamentika, sodų konstrukcinė logika, juostų ritmika, vėlimo kantrybė.

Galbūt svarbiausia – jie liudija, kad kūryba neprivalo būti vienos krypties. Kartais ji gimsta iš atsitiktinumo, iš seno krepšio. Kartais – tiesiog iš smalsumo pabandyti dar kartą.

L. Morkeliūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Žinias perduoda mokiniams

J. Kareniauskienės santykis su menu neapsiriboja asmenine kūryba – jis natūraliai persikelia ir į gimnazijos klasę. Kaip mokytoja, ji ne tik moko technikos, bet ir ugdo santykį su tradicija.

„Ką moku pati, to mokau ir vaikus – sodus rišti, verbas, šiaudinius paukštukus daryti, velti, pinti juostas. Man svarbu, kad jie turėtų supratimą apie liaudies meną, simbolius“, – sako Jolanta.

Tokie darbai reikalauja kantrybės, tačiau ji pastebi – vaikų susidomėjimas auga: „Atsiranda vaikų, kuriems tai patinka. Pamatai, kad kam nors labai gerai sekasi, paskatini – ir žiūrėk, jau turi siuvinėtoją ar vėlėją.“

Tai tarsi tylus kūrybos perdavimas – iš rankų į rankas, iš patirties į patirtį.