„Jei vaikui netiks viena knyga, galbūt patrauks kita“, – neabejoja knygų vaikams autorė Evelina Daciūtė. „Mažo vaiko žinios apie pasaulį nėra didelės, todėl ieškoti ir atrasti savą knygą jam turėtų padėti suaugusieji – tėvai, mokytojai, bibliotekininkai“, – sako vaikų literatūros kritikė Eglė Baliutavičiūtė. Taigi, kokia turėtų būti pirmoji vaiko knyga?

Knygų „Skaitau pats“ seriją pradėjusi leidykla „Alma littera“ vaikams jau pristatė pirmąsias knygas: Selemono Paltanavičiaus „Tie namučiai namai“, Evelinos Daciūtės „Diena, kai nieko nenutiko“ ir „Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“, Jimo Fieldo, Juliano Gougho seriją „Kiškis ir meška“. Vasarį turėtų pasirodyti šios serijos Nadios Kovaliovos knygelė „Meškis ir žąsis. Gera būti kartu“.

Į knygų seriją „Skaitau pats“ surinktos knygos, skirtos vaikams, kurie mokosi skaityti patys. „Svarstėme, kad svarbu išrinkti vaikui pirmąją knygą, kurią jis skaitys pats. Neabejojame, kad ji nuo pirmųjų eilučių turi teikti džiaugsmo, – sako leidyklos „Alma littera“ vaikų literatūros skyriaus komunikacijos vadovė Rasa Jankauskaitė. – Kurdami šią seriją konsultavomės su edukologais ir vaikų psichologais, apklausėme mažųjų skaitytojų tėvelius. Stengėmės, kad knygos būtų ne tik vizualiai patrauklios, spalvingai iliustruotos, bet ir paprastais žodžiais pasakotų įtraukiančias, šmaikščias istorijas.“

„Ne tik šios serijos, bet ir visos vaikiškos knygos turi būti tik geros ir labai geros! Neperkrautos, protingai žodingos, pagavios, be didaktikos“, – įsitikinęs rašytojas S. Paltanavičius. Jis sako nežinantis temos, kuri vaikui galėtų būti neįdomi. Ir jei vaikai kurios nors knygos neskaito, kalta ne tema, o tai, kaip ji parašyta, – su vaiku reikia kalbėtis, suprasti jo pasaulį ir tapti jo draugu.

Keturių vaikų mama, rašytoja E. Daciūtė iš savo patirties gali pasakyti, kad vaikai skaityti mokosi labai skirtingai: „Mano vyresnėlis išėjo į pirmąją klasę nemokėdamas skaityti. Ir persilaužė ne taip jau ir lengvai. Jo tuomet penkiametė sesuo skaityti išmoko bėgiodama pro šalį, tarsi savaime. Jauniausia sesė spėjo išmokti iki septintojo gimtadienio ir jai reikėjo padėti. Tačiau ji iškart pradėjo skaityti dviem kalbomis – anglų ir lietuvių. Mūsų trimetis irgi tarsi savaime pro šalį lakstydamas jau prisirinko žinių apie raides ir skaičius, bet „nevunderkinsim“ vaiko, lai pasidžiaugia laisve.“

Evelina sako, kad serijos „Skaitau pats“ knygos turėtų būti kuo įvairesnės. Jei vaikui netiks viena, galbūt patrauks kita. Neilgos, su paveikslėliais. Iš pradžių vaikams sunku įveikti ilgesnę istoriją, kyla noro mesti, bet jei vaikas baigs knygą, jį motyvuos imtis kitos, gal jau ilgesnės istorijos. „Viename virtualiame susitikime su vaikais mergaitė manęs paklausė: „Kaip man pamėgti skaityti?“ Jaučiau, kad jai tai – skausmingas klausimas. Būna, diskomfortą, kad vaikai neskaito, jaučia tėvai“, – savo patirtimi dalijasi populiarių knygų vaikams autorė.

Rašydama vaikams ji turi tikslą papasakoti istoriją. Vaikams ją pasakoja kiek kitaip nei suaugusiesiems, bet labai „nusisaldinti“ sako nemėgstanti. „Jei šalia esančiam suaugusiam patiks knyga, kurią jis skaito vaikui, jis perduos tą jausmą. Gal tai bus kibirkštėlė, kuri uždegs laužą?“ – svarsto Evelina.

Literatūros apžvalgininkė ir kritikė Eglė Baliutavičiūtė neabejoja, kad būdami tokie skirtingi vaikai skirtingu laiku išmoksta skaityti. Tai, kas atrodo paprasta vieniems, nelengva kitiems. „Prieš porą metų, pavasarį, dalyvavau susitikime su pirmaklasiais. Pusmetį lankę mokyklą, vieni dar tik švebeldžiavo ir sugebėjo perskaityti sakinį, sunkiai dėdami skiemenį prie skiemens, o kiti jau buvo perskaitę pirmąją „Hario Poterio“ dalį. Dar daugiau buvo per vidurį – jau skaitė patys trumputes knygeles, bet ilgų dar labai baidėsi“, – pasakoja Eglė.

Ji teigia, kad pradedantiems skaityti vaikams skirtos knygos turi būti parašytos nesudėtingai, skaidriai. Mintį jose vaikai turėtų lengvai suprasti, o rašytojai turėtų vengti pernelyg sudėtingų, įmantrių sakinio konstrukcijų, retų žodžių. „Svarbu ir iliustracijos, – sako literatūros apžvalgininkė. – Ne veltui mažiems vaikams ir besimokantiems skaityti skirtos knygos būna gausiai iliustruotos.“

E. Baliutavičiūtė neabejoja: „Jei vaikui nebus pernelyg sunku skaityti – didesnė tikimybė, kad jis knygos nenumes. Prie sudėtingesnių knygų reikėtų pereiti palengva, ypač jei vaikui sunkiau sekasi skaityti. Pravartu, kad su knyga vaikas neliktų vienas – taip, skaityti jis turi savarankiškai, bet juk jo gali klausytis tėvai ar mokytojas, o vėliau drauge kalbėtis apie tai, ką jis perskaitė, kas jam įstrigo.“

Serijos „Skaitau pats“ knygas leidėjai suskirstė į tris žingsnius. Pirmosiose, gausiai iliustruotose knygelėse žodžiai atspausti skiemenimis ir parašyti didžiosiomis raidėmis. Antrojo žingsnio knygelėse istorijos parašytos didžiosiomis raidėmis, sakiniai trumpi, tekstai aiškūs. Trečiojo žingsnio knygelėse šriftas didesnis nei įprastai, o ilgesni sakiniai kviečia į įdomias istorijas.

„Pradedantiems skaityti vaikams tekstas dažnai būna miglotas, juk vaikas deda visas pastangas, kad sujungtų raides, skiemenis, todėl jam tuo pat metu suvokti ir sakinio, pastraipos ar visos knygos prasmę yra gana sunku, – sako literatūros kritikė E. Baliutavičiūtė. – Mes neturime skaitymo geno – neišmokstame skaityti savaime taip, kaip kalbėti, tam reikia įdėti daug darbo ir daug valandų. Tad, be abejonės, įdomios, gražios, patrauklios knygos ir vaikams, ir tėvams, kurie moko savo vaikus skaityti, yra didelė pagalba.“