Ant kario galvos styrantys ragai turėjo kelti siaubą VIII–XI a. Vakarų ir Rytų Europos gyventojams, kurių namus vis užpuldavo atvykėliai iš Šiaurės.

Tačiau problema ta, kad Skandinavijoje archeologams nėra pavykę rasti nė vieno ragais puošto šalmo. Nors šalmai su ragais archeologijoje žinomi, tačiau šie kituose regionuose rasti reti egzemplioriai veikiausiai buvo naudojami tik kulto tikslais. Be to, praktiškiems vikingų kariams ragai būtų buvusi didelė kliūtis mūšio lauke, jiems tikrai nereikėjo papildomų detalių savo grėsmingiems pasirodymams sustiprinti.

Istorikai išsiaiškino, kad raguotų vikingų įvaizdis atsirado tik XIX a. Skandinavijos romantikų kūryboje. Greitą jo plitimą liudija tokių šalmų panaudojimas žymioje Richardo Wagnerio operos „Nibelungų žiedas“ inscenizacijoje antrojoje XIX a. pusėje. Nuo šio laiko šalmai tapo neatskiriama vikingų kario (ir skandinavų sirgaliaus) išvaizdos dalimi, nors šis mitas jau senokai yra paneigtas.