– Jūsų tekstai turi žadinantį efektą ir man asmeniškai regisi kaip kažkokio laiko paradigma. Pakalbėkime apie ją, apie tai, kaip jūs suprantate, suvokiate, traktuojate kultūros laiką. Ar galėtumėte surašyti savo, na, ir mano kartos laiko abreviatūrą? Turbūt mūsų karta dar nėra praradusi intymumo, kuris leidžia nuoširdžiai tikėti, kurti ir netgi liūdėti. Ji dar skiria gyvenimą nuo išgyvenimo, koncepciją – nuo percepcijos, o konstruktą – nuo tikro gyvenimo pajautos. Prašau paneigti arba pritarti, kad formuojasi socialinis lūžis – kai laiko suvokimas bus pradėtas vertinti ne žmogaus kultūros evoliucijos etapais, susietais su svarbiais kultūros įvykiais, pvz., kartos knygomis, kurių kaip didelio akmens toje laiko upėje, tame informaciniame sraute negali nepastebėti, o tiesiog datomis. O gal tai jau įvyko?

– Mūsų kartos abreviatūrą bandyčiau suprasti atsargiai kalbėdamas apie man kur kas įdomesnius puskartės – dešimties, o ne 20-ies, metų laiko skirtumus. Neretai man atrodo, kad kalbėtis su kitų kartų atstovais, negu ta, kuriai priklausau pats, yra vis sunkiau. Į senatvę, septintąją dešimtį, įžengusių žmonių rūpestis – bent mano aplinkoje – telpa į klausimą: kaip nugyvenome savo laiką? Su 20-mečiais kalbėti pratinuosi universitete. Jie nėra tokia prarastoji karta, kokią ją vaizduoja medijos ir socialiniai plepalai. Apie mūsų – 40-mečių–50-mečių – kartą galvoju, lygindamas ją su jaunimu. Taip, esame dar knyginės kultūros žmonės. Jaunesnieji mąsto kitaip – fragmentiškiau, labiau asociacijomis ir paradoksais (juk reikia priešintis senukams). Mūsų kartą suprantu kaip paskutiniąją prieš didelį kultūrinį posūkį nuo vadinamojo klasikinio, pagal modernybės tradicijas užaugusio individo link skaitmeninės, išmaniojo telefono ir galbūt dirbtinio intelekto valdomos generacijos.

Ig­nas Ka­za­ke­vi­čius / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Turbūt pridurtumėte: „Tad kokį turime pasirinkimą? Labiau šlietis prie jaunimo ir prisitaikyti prie naujovių arba keikti visas permainas?“ Antai kinų, indų, arabų filosofija ir būties koncepcijos liko nepajudinamos, nes nekinta žmogaus evoliucijai skirto laiko panaudojimo principas. Jose žmogui atseikėtas laikas tiesiog priskiriamas žmogaus keliui. Dabartiniai, technologinės visuomenės principai ir konceptai tėra mados reikalas, t. y. šiandien liberaliau, o rytoj – horizontaliau... Manau, esmė – ne permainose, o šios dienos gyvenimo receptuose, kuriuos siūlo socialinė medija. Jie tobuli: greičiau, fun ir paprasčiau. Technologijos tarsi taupo mūsų laiką – už mus komunikuoja kompiuteris, socialinis įvaizdis. Atsiranda laiko pertekliaus iliuzija, po truputį aptingstame, prarandame kelio ieškotojo iš labirinto azartą. Technologijos eina pirma mūsų ir siūlo ne ieškoti išėjmo, tačiau patogiai įsikurti labirinto atkarpoje, tiesiog čia apsigyventi, susikurti stilingą interjerą ir stebėti praeinančius – dalyti jiems praktinius patarimus, organizuoti kūrybos seminarus, labirinto gido kursus ar pan. Ką pasiūlytumėte galintiems ir norintiems būti kelyje, tiems, kurie dar galėtų įsiklausyti ir išgirsti, pastebėti ir numatyti, atrasti ir atsirinkti?

– Kultūros istorinė atmintis teigia, kad mūsų vaidmuo yra jungti jaunimą su senjorų karta. Tai įdomus ir kai ką žadantis vaidmuo. Sakyčiau, kad tas jungimo veiksmas ir vyksta per puskartes – juk lengviau keistis patirtimi su kiek jaunesniais ir kiek vyresniais žmonėmis. Suprantu, kad toks apibūdinimas per santykį nėra mūsų kartos abreviatūra, tai tik sociokultūrinis vaidmuo, kuris apie mus pasako nedaug. Tačiau argi psichologiškai nesveika būtų mūsų kartos apibūdinimų teirautis jaunimo ir senolių?

Mano patarimas dėl eilėraščio eilutės negalintiems užmigti net vidurnaktį būtų toks, kad patys sau galime pasakyti, jog neturime teisės nei pasiduoti tikriems ar tariamiems autoritetams, nei nugrimzti į savųjų kompleksų, baimių, nevisavertiškumo ir kitokių, kaip pasakytų Sigmundas Freudas, neurozių ir kreivų veidrodžių karalystę, kurioje dažniausiai randami tik kolektyvinių ir individualių traumų pėdsakai, beribė savimeilė arba žiaurumo polinkiai.

Istorija į žmoniją žiūri kaip į mases, kurių priekyje visuomet yra lyderis. Mano pozicija yra nesileisti būti priskiriamam miniai ir kartu nepradėti kam nors vadovauti, nes tai vestų prie tragizmo ir ašarų vieną dieną ne savo noru atsidūrus vadovo krėsle. Sociologas Vytautas Kavolis knygoje „Sąmoningumo trajektorijos“ teigė, kad tarp šių pasąmonės ir autoritetų spaustuvų esama sąmoningumo, kuris išsaugomas tik labai klasikine veikla – rašant ir skaitant literatūrą. Jei nesate skaitantys, pradėkite – pamatysite, kiek vidinės ir išorinės autonomijos tai suteiks. Jei esate skaitantys, trumpam nustokite – pastebėsite, kaip pavienės situacijos, amžiaus tarpsniai ir net visas gyvenimas slysta jums iš rankų. Jei prie skaitymo negrįšite, istorija jus suklasifikuos taip, kad anksčiau ar vėliau savojo buvimo ne tik nenorėsite, bet ir negebėsite keisti. Galynėjimasis su istorija – tai pirminė laisvės sąlyga. Šio sakinio pagrįstumą patvirtina ir Lietuvos istorija 1988–1991 m., kai laisvę iškovojo skaičiusieji ir rašiusieji. Minia tuo metu buvo svarbi tik dainavimu ir gal dar kuo nors. Istorija yra bejėgė prieš sąmoningumą, nes šis beveik visada yra individualus. Kokia prasmė galynėtis su istorija? Man regis, nė vienas nenorime, kad mes patys ir mus pačius galingieji traktuotų kaip viščiukus narveliuose.

Miegoti gyvenant yra saugiau. Juk taip paprasta – gimti, įkvėpti ir nebeatsibusti. O štai išbandyti kultūros laiko ribas, patirti jį, įvertinti iš istorinės, meninės, filosofinės, sociologinės ir technologinės perspektyvos – iššūkis.

– Kaip kartos laiko sąvoka virsta kartos estetika? Kaip tai veikia etinius ir moralinius pavienių žmonių ar bendruomenės įsitikinimus, formuoja žmonių suvokimą apie istoriją ir kaip tai gali paveikti jų požiūrį į ateitį?

– Suprantu šį klausimą kaip tokį, kuris kreipia svarstyti meno sociologijos problemas. Palyginti su jaunaisiais rašytojais, tapytojais ar kitais menininkais, mūsų karta turi mažiau estetinių ir etinių bendrybių. Tai turbūt yra amžiaus tarpsnių nulemiamas skirtumas. Kai esame jau brandūs žmonės, savąją estetiką ir etiką kasdien kuriame labiau individualiai nei grupėse ar bendruomenėse. Vienas svarbiausių mano studentų klausimų – kur rasti kūrybiškai ar kaip kitaip nesusikompromitavusį autoritetą, kurio vertinimais būtų galima pasitikėti? Mūsų karta, kaip jaunimo autoritetas, man skamba keistokai. Vyresni už mus jaunimui dar neįdomūs. Auditorijoje atsakau taip: geriausias autoritetas yra miręs menininkas, rašytojas, filosofas, sociologas. Jis niekada nenuvilia, yra ištikimas ir sau, ir jauniems žmonėms. Kažkada esu sakęs, kad mano paties geriausi draugai – mirę Kauno tarpukario poetai. Dabar šį sąrašą galėčiau plėsti. Su kartos estetika ir etika toks požiūris susijęs per kultūros perimamumo prizmę. Banali tiesa – seneliai mums visada artimesni nei tėvai.

Minėtos autoritetų manipuliacijos ir pasąmoninių, neretai destruktyvių jėgų išlaisvinimas sukelia dvi problemas: kaip jaunas šiandienos žmogus gali nepasiduoti laiko galiai, kai pats nei rašo, nei skaito, ir kaip turėti autoritetų, kurie neveiktų kaip manipuliatoriai? Į antrąjį klausimą filosofo Leonido Donskio stiliumi galima atsakyti visai paprastai: skaitykime originalus, o ne svetimas, ypač dabartines, klasikų interpretacijas. Atsakymas apie nerašantį ir neskaitantį žmogų, deja, kreipia link pesimizmo – didesnė nei mūsų kartoje tarp jaunimo bus masė tokių žmonių, kuriuos sąmoningomis asmenybėmis vadinti bus sunkoka. Skaitymas ir rašymas ateityje niekur nedings – tai bus tikrojo, ne medijinio, elito veiklos. Masinis raštingumas, teksto suvokimo įgūdžiai ir gebėjimas rišliai kalbėti taps labiau Švietimo epochos reminiscencijomis.

– Kuo skiriasi kartos laikas kaip sąvoka nuo individualaus laiko suvokimo ir kaip šie du aspektai sąveikauja? Kaip tiksi laikas konkrečiai jums? Kaip galėtumėte įvardyti savojo laiko sekundinės, minutinės ir valandinės rodyklės padalas, kaip jas pavadinti, su kuo identifikuoti, su kuo susieti?

– Man regis, reikia atskirti dvejopą laiką: biologinį ir kultūrinį. Mūsų, kaip žinduolių, laikas čia turbūt mažiau įdomus. Asmeninis ir kartos laikas kaip kultūros terpė bent man yra susijęs metoniminiu santykiu. Kartos laikas dabar neretai yra toks, apie kokį eseistas Rolandas Rastauskas yra pasakęs: „naujo trendo naujas brendas“. Įdomesni tie žmonės, kurie priešinasi laikui, madoms ir kitoms tuštybėms. Pateiksiu asmeninį pavyzdį: kalbuosi su pažįstamu vaizdo operatoriumi, dirbančiu regioninėje televizijoje, o jis apgailestauja, koks tuščias mūsų laikas, kokia tuščia mūsų tikrovė, ypač ne didmiestyje; kategoriškai jam paprieštarauju sakydamas, kad mūsų kartai kultūra yra daugiau nei prieinama, ji yra visur, ja ir joje galima gyventi, tikiu, prasmingą savąjį laiką. Mūsų karta gal išskirtinė tuo, kad jos laikas tiksi prasmės dimensijoje – suvokime, iš ko kyla mūsų interesai, veiklos, kūryba, ir krypties, tikslo nuojautose, kurios nėra akivaizdžios, nes nesame būrėjai ar šarlatanai. Vyresni jau gali sau į šiuos klausimus atsakyti, jaunimas jų neišduoda, nes mėgaujasi šia akimirka, kuriai keliamas malonumo išgyvenimo reikalavimas. Atkreipkime dėmesį, koks pokytis įvyko psichologijos moksle ir terapinėse praktikose: XX a. psichoanalitikai suko galvas, kaip žmogų froidistiškai pajungti bendrajam gėriui, kultūrai, realybės principui, o dabartinė psichologija siūlo būdų patirti kuo daugiau hedonistinių išgyvenimų, išvaduoti žmogų nuo nereikalingų santykių ir problemų. Man atrodo, kad mūsų karta vis tiek yra susiformavusi dar praėjusiame šimtmetyje, o dabar (ne)tikėtai susiduria su nauja realybe.

– Ar kartos kultūros laiką įmanoma apibrėžti? Ar toks apibrėžimas gali tapti gerąja dogma? Ar jos laikymasis garantuotų dabarties vertinimo, įvykių numatymo atspirties tašką? Tarkime, jei filosofui pavyksta prasprūsti pro sau pačiam pastatytas reikšmių ir sąvokų žabangas, jis gali pabelsti į tavo širdį. Ar ne todėl taip vertinate Arvydą Šliogerį? Kitas klausimas – ar jam tai pavyko?

– Masiniu lygmeniu kartos kultūros laiką gal ir įmanoma apibrėžti, tačiau kuo labiau akis kreipiame į atskirą žmogų, tuo apibrėžimas vis labiau komplikuojasi. Gerąja dogma jis galėtų būti laikytinas todėl, kad mūsų kartos žmones sulaiko nuo pernelyg ankstyvos mąstymo, pasaulėjautos ir kūrybinės senatvės, neleidžia elgtis paaugliškai tose situacijose, kurios reikalauja didesnio, aiškiau artikuliuoto sąmoningumo. Vytauto Didžiojo universitete ne pirmą dešimtmetį dėstoma ne šiaip filosofija, o praktinė filosofija, kuri būsimą ir esamą mąstantį žmogų pastato prieš laiko ir kartų kontekstus. Po Friedricho Nietzsche’s ir kelių kitų filosofų mokymasis galvoti yra neatsiejamas nuo praktikos.

Išsamiau į šį klausimą yra atsakęs pats A. Šliogeris, pasakodamas apie savuosius pasirinkimus. Kartą, jau sulaukęs vėlyvosios brandos, jis susimąstė: jei tuomet kas nors būtų sugrąžinęs jaunas dienas ir paklausęs, kas geriau: skaityti Immanuelį Kantą, Georgą Wilhelmą Friedrichą Hegelį ir daugelį kitų ar dirbti paprastą fizinį amatininko darbą, pats A. Šliogeris būtų pasirinkęs antrąją galimybę. Tuomet – ar filosofo gyvenimas pavyko? Manau, niekas, net jis pats, negalėtų atsakyti. A. Šliogeris traukia mane ir ne vieną kitą savo mąstymo konkretumu, daiktiškumu, ramybe iki maksimalios įtampos ir daugeliu kitų aspektų.

Ra­mū­nas Či­če­lis / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Jūs į žmonių širdis beldžiatės neįkyriai, mokytojo, vienuolio, išminčiaus stiliumi. Mokate išlaukti, kol jūsų subtili užuomina, kad gal „štai čia esmė“, o „štai šį aspektą derėtų įvertinti jau dabar“, nes rytojui gali nepakakti kartos laiko, pasiekia tą, į kurį kreipiatės? Jūs mokate laukti ir išvengti stereotipų. Kaip tai jums pavyksta?

– Manau, kad svarbu ne rėkiant išreikšti save (to kupini ekranai ir puslapiai), o bandyti slidesnį veiksmą – išreikšti ne savąjį laiką (tai būtų pernelyg pretenzinga), bet tik tai, ką pajuntu, užčiuopiu ir suvokiu kituose ir kitame – kitoniškoje patirtyje nei mano asmeninė. Tam nereikia nei minios, nei grupės, nei kokios nors institucijos. Stengiuosi savęs nepiršti jokioms grupėms. Tiesa, prieš kelerius metus buvau įkūręs Mirusių poetų draugiją, dalyvauju „Santaros-Šviesos“ veiklose. Tačiau visa tai kyla iš įsipareigojimo kokiam nors konkrečiam žmogui, o ne iš abejotino atlygio lūkesčių. Tikrumą suvokiu labai paprastai – tai, kas turi konkretų pavidalą, net jei tai tik į sakytinį ar rašytinį tekstą organizuoti žodžiai (pabrėžiu, ne replikos).

Man regis, reikia atskirti dvejopą laiką: biologinį ir kultūrinį. Mūsų, kaip žinduolių, laikas čia turbūt mažiau įdomus.

Realybė man prasideda tada, kai nebelieka vadinamojo socialinio teatro – niekada nevaidinau nuomonės formuotojo ar kitokio galios turėtojo vaidmens. Manau, jei imčiausi tai daryti, būčiau pirmiausia sau juokingas, nes iš tiesų mano tekstai spaudoje yra skirti ne dešimtims tūkstančių sekėjų, o kur kas siauresniam publikos ratui. Skaitydamas paskaitas ir viešai kalbėdamas labai stengiuosi (gal ne visuomet pavyksta) į kiekvieną savo kalbėjimą žiūrėti kaip į įvykį, kuris atveria ir auditorijai, ir man naujų, netikėtų, norėčiau tikėti, vertingų įžvalgų apie mūsų ir ne tik mūsų laiką. Nesu konspektų skaitytojas. Su publika visuomet bandau megzti nehierarchinį santykį, tad su stereotipu man atrodo svarbiau ne žongliruoti ar žaisti, o jį dekonstruoti ir suprasti, kaip jis padarytas. Žodžiu, iš tų pačių šliogeriškų amatininko pozicijų – su įžvalgomis apie daiktų kilmę... Suprantu, kad susilieti su mase, vyraujančiomis tendencijomis, tuo, kas vienija, o ne atskiria, būtų lengviau, sėkmingiau ir gal net laimingiau. Tačiau tikrai ne prasmingiau.

– Ar laikas gali būti kažkaip šliogeriškai įvietintas, nes juk laikui reikia erdvės, erdvei – bent kelių atskaitos taškų, daiktų, turinčių savyje mažu mažiausiai kartos istoriją?

– Akivaizdu, kad šiandien kartos morfologija reiškiasi per bendruomeninius visuomenės darinius, kurie, deja, vis stipriau veikia virtualybėje nei prieš tave stovinčio žmogaus jautrumo, pažeidžiamumo ir netgi asmens trapumo išgyvenime. Nenoriu dramatizuoti, bet kartos laikas yra ir atminties laikas. Galbūt kas nors pasakytų, kad šliogeriškai esu save apribojęs pernelyg siaurai, todėl atsimenu kone kiekvieną bendravimo su kitais žmonėmis patirtį, net ir su prekybos centro kasininke, bet išties negaliu suprasti, kaip masė, minia ir karta greitai užmiršta ne vien buitines smulkmenas, bet ir jausmus, man atrodančias lemtingas frazes ir juo labiau poelgius. Tai virtualybės pseudodovanos, mus atsiejančios nuo laiko ir erdvės konkretybės. Tuo tarpu įsivietinimas, gyvenimas labiau tradicinėje aplinkoje ir gyvenimo būdas, kurį suprantu kaip sąveikos su savimi ir pasauliu metodą, yra didžiulės vidinės stiprybės šaltinis. Kad tuo įsitikintume, užtenka atsiversti Sigitą Gedą arba Vytautą Stulpiną, arba daugelį kitų. Įsivietinimas iš žmogaus reikalauja nedaug ir kartu maksimaliai daug: atsitraukti per kritinį atstumą nuo visuomenės spektaklių, priimti kitonišką žmogų, gebėti bent kartais sutaikyti tuos, kurie susipyko, nesusireikšminti ir paklusti estetiniam ir etiniam imperatyvui būti kūrybingam.

* Ignas Kazakevičius – menotyrininkas ir kuratorius, ypač vertinantis netradicinius kūrybos ir kuravimo metodus, metaforą, popestetiką, kultūrinius perdirbinius.