Įstatymas įtvirtintų Lietuvos kino gamintojų ir turtinių teisių turėtojų prievolę perduoti valstybės archyvams vieną atgaminti ir saugoti tinkamą originalios filmo medžiagos egzempliorių, pranešė ministerija.

Anot pranešimo, šiuo metu Lietuva sistemingai nekaupia savo kino paveldo – medžiaga saugoma ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Lietuvos kino centras kino paveldo klausimais bendradarbiauja su Lietuvos valstybės centriniu archyvu, LRT archyvu ir bendrove „Lietuvos kinas“.

Visos trys minėtosios organizacijos turi skirtingą filmų kopijų kiekį, taip pat skiriasi ir turimų filmų kokybė. Lietuvoje iki šiol nebuvo ir pilnos Lietuvos kino paveldo analoginio kino filmotekos: visų vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų rinkinio, pažymi ministerija.

Taip pat svarbi kino paveldo dalis yra saugoma ne valstybės institucijose, o pačių kino kūrėjų namuose. Kuriant filmoteką, Lietuvos kino centro specialistai rinks medžiagą ir iš privačių asmenų kino archyvų, kurie visuomenei yra visiškai nežinomi.

Lietuva negali sau leisti skirti lietuviško kino kūrimui ir sklaidai tris ar penkis kartus mažiau nei latviai ar estai.

Taip pat projektu siūloma nustatyti papildomus kino kūrybos, gamybos ir sklaidos finansavimo principus, tikslinamas kino filmų indeksavimas pagal žiūrovų amžių. Taip pat nutarta Lietuvos kino centrui suteikti įgaliojimus įgyvendinti kino edukacines programas bei kino kultūros sklaidą, pranešė Kultūros ministerija.

Finansavimas nepatenkina poreikių

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pažymi, kad numatomi pokyčiai buvo būtini, nes kino menas išaugo ankstesnio įstatymo rėmus. „Suvokiant kino svarbą padidėjo ir valstybės poreikiai aktyviai ir ženkliai remti kino kūrimą, gamybą ir sklaidą“, – teigiama pranešime.

Įstatyme siūloma įtvirtinti platesnes kino finansavimo galimybes, industrijos plėtrai naudojant jos pačios uždirbtus pinigus. Ministrės pastebėjimu, akivaizdu, kad esamas kino finansavimas nepatenkina kino industrijos poreikių ir potencialo, nes kinas daro įtaką visuomenės savimonei ir pritraukia papildomų lėšų į Lietuvą.

„Lietuva negali sau leisti skirti lietuviško kino kūrimui ir sklaidai tris ar penkis kartus mažiau nei latviai (6,7 mln. eurų) ar estai (10,4 mln. eurų) skiria savojo kino kūrimui ir sklaidai“, – teigė L. Ruokytė-Jonsson, pabrėždama ir kino svarbą kovoje su priešiška propaganda.

Įstatymo projekte taip pat siūloma dalį kino industrijos uždirbtų lėšų sugrąžinti į kino gamybą, kaip tai daroma, pavyzdžiui, Lenkijoje ir Prancūzijoje. Pateikiamais duomenimis, per pastaruosius metus naudojantis mokestine lengvata užsienio kino gamintojai Lietuvoje išleido beveik 12 milijonų eurų.

Siūloma, kad naujasis Kino įstatymas įsigaliotų nuo 2018 metų sausio.