Tokių ir panašių istorijų – daug. Tarpukario Lietuvą kūrusių žmonių nebėra, bet jų atmintį saugo namai, kurių dabartiniai šeimininkai kviečia patirti dingusio laiko magiją.

Svajonių namai

„Džiaugsmas apima, kai sutinku svečius, kurie vertina mūsų šeimos paveldą. Lyg ir svetimi žmonės, bet jie tampa savi, randame bendrystę“, – sako vilos „Grabytė“ savininkė Marija Jasinskaitė.

Vilą, kurią nepriklausomoje Lietuvoje įsigijo prosenelis D. Grabys, M. Jasinskaitė ir jos sesuo Veronika prisimena nuo vaikystės – čia jos užaugo. Dabar kambarį atnaujintame tarpukario dvasia alsuojančiame name galima išsinuomoti – svečiams parengti trys prabangūs numeriai, atvira virtuvės, valgomojo, svetainės erdvė, lauko terasa.

M. Plepio nuotr. 

„S. Kudokas, pats būdamas architektas, pasistatė svajonių namą – iš geriausių medžiagų, puikiai suprojektuotą pasaulio šalių atžvilgiu, ant šlaito, kaip Italijoje. Pagrindinis namo fasadas – į pietus, o nuo skardžio krisdama vakarinė saulė labai gražiai apšviečia“, – pasakoja Dainius Lanauskas, S. Kudoko vilos apartamentų savininkas.

S. Kudoko vila, vila „Grabytė“ ir dar keletas kitų pagal tam tikro laikmečio dvasią įrengtų apartamentų – projekto „Kaunas 2022“ palikimo – programos „Kultūros nakvynės“ – dalyviai. Vadinasi, šie ypatingi, su meile įrengti apartamentai yra atviri Kauno svečiams, norintiems pajusti tarpukario dvasią, išbandyti autentiškų tuo metu Lietuvoje naudotų baldų patogumą, išgerti arbatos iš kolekcinių porceliano puodelių ar net pasimatuoti to meto madas atitinkančius drabužius.

Renkasi kultūringi svečiai

Pasak D. Lanausko, nors pradžioje buvo manoma, kad programą „Kultūros nakvynės“ dažniau rinksis užsieniečiai, S. Kudoko vila 2022-aisiais sulaukė daugiau svečių iš Lietuvos.

„Matyt, lietuviams patiems įdomu, kaip tas Kaunas atrodo“, – juokauja S. Kudoko vilos apartamentų šeimininkas.

Bute, apstatytame autentiškais tarpukario baldais, gausu art deco interjero detalių, radijas groja 1930-ųjų šlagerius. Apsistoję svečiai nakvoja Kauno karininkų ramovės interjero architekto S. Kudoko sau suprojektuotame miegamajame, mėgaujasi rytine kava terasoje su renesanso stiliaus fontanėliu.

M. Plepio nuotr. 

Projekto „Kaunas 2022“ komanda, rengdamasi priimti pirmuosius svečius, „Kultūros nakvynių“ apartamentus papildė įvairiomis autentiškomis buities detalėmis iš tarpukario. Pavyzdžiui, galima pasimatuoti drabužių, susipažinti su to laikotarpio mados istorija.

Žmonės mėgavosi tokiu potyriu – matavosi drabužius, netgi atsivežė batelius, kurie tiktų prie aprangos.

„Žmonės mėgavosi tokiu potyriu – matavosi drabužius, netgi atsivežė batelius, kurie tiktų prie aprangos. Taigi, svečiai įsijautė 100 proc., teigė, kad pasijuto ypatingi, pajuto Kauno tarpukario aukštuomenės dvasią“, – sako vilos „Grabytė“ savininkė M. Jasinskaitė.

Pasak jos, iš paliktų komentarų po viešnagės viloje galima suprasti, kad „Kultūros nakvynes“ renkasi išskirtiniai, kultūringi žmonės. Nors praėjusiais, Europos kultūros sostinės, metais dažniau apsistodavo lietuviai, šiemet sulaukiama daugiau svečių iš Anglijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos. Viloje mėgsta apsistoti ir lietuviai iš viso pasaulio, atvykę aplankyti giminių Lietuvoje.

Namo sugrįžę baldai

Art deco stiliaus baldai ir jų restauravimas – skulptoriaus D. Lanausko aistra, prasidėjusi nuo atsitiktinai pamatyto šviestuvo. Panoręs jį įsigyti, galėjo tai padaryti tik kartu su miegamojo baldų komplektu, kurį restauruodamas ir užsikrėtė meile art deco. S. Kudoko vilos butai – tiek „Kultūros nakvynių“ apartamentai, tiek ir paties menininko butas – apstatyti D. Lanausko restauruotais baldais.

„Man tie baldai tiesiog labai gražūs. Be to, šioje viloje jie labai gerai tinka. Toks jausmas, lyg būtų grįžę namo“, – sako D. Lanauskas.

M. Plepio nuotr. 

Jis kolekcionuoja ir restauruoja tik tokius baldus, kurie pagaminti tarpukariu Lietuvoje arba, atvežti iš kitų šalių, buvo tuo metu naudojami. Per dešimt metų pavyko sukaupti nemažą tokių baldų kolekciją. Ją pamatęs Niujorko art deco asociacijos prezidentas, kuris lankėsi Kaune prieš kelerius metus, pasak D. Lanausko, nustebo, nes nesitikėjo atrasti tokios autentikos.

„Vakarų Europoje tuo metu baldams gaminti buvo naudojamos prabangesnės medžiagos nei Lietuvoje – pavyzdžiui, vėžlio kiautas apdailai, egzotiškesnių medžių faneruotės. Lietuvoje meistrai baldus gamino iš to, ką turėjo. Vis dėlto stilistiškai lietuviški baldai niekuo nesiskiria nuo, pavyzdžiui, prancūziškų. Galima juos eksponuoti greta art deco interjero parodose“, – teigia D. Lanauskas.

Art deco baldai, pasak jų restauratoriaus, yra patogūs ir puikiai tinkami šiuolaikiniam gyvenimo stiliui. Galbūt tik sofa mums pasirodytų  neįprastai gili, nes tuo metu ji buvo projektuojama taip, kad ant jos būtų galima ir prigulti. D. Lanauskas teigia, kad, tinkamai prižiūrimi, beveik šimtmečio sulaukę baldai išgyvens ir dar 100 metų.

„Visus baldus restauruoju taip, kad jie būtų naudojami. Todėl, išnuomodamas butą su autentiškais baldais ir daiktais, nesijaudinu dėl to, kad kažkas gali nutikti, – naudojant daiktus visko atsitinka. Vis dėlto kol kas nieko remontuoti neteko, apsistoja kultūringi žmonės“, – šypsosi D. Lanauskas.

M. Plepio nuotr. 

Jis pabrėžia, kad visiškai visos namų interjero detalės vien tik art deco stiliaus nei tarpukariu buvo, nei šiais laikais yra, – žmonės visada rinkosi tai, kas gražu, ką pavyko gauti, kas funkcionalu.

„Mūsų bute seni daiktai dera su šiuolaikiškais, todėl modernaus gyvenimo kokybė tikrai nenukenčia. Be to, nereikėtų manyti, kad tais laikais interjere trūko modernių sprendimų. Pavyzdžiui, bute yra ir paties S. Kudoko suprojektuotų nišinių spintų, – tai sprendimas, kurį laikome labai šiuolaikišku“, – pasakoja D. Lanauskas.

Interjerą padiktavo istorija

Pasak „Grabytės“ savininkės architektės M. Jasinskaitės, eklektinis interjero stilius restauruojant vilą buvo pasirinktas neatsitiktinai. Tokį pasirinkimą padiktavo pati vila.

„Norėjome išsaugoti mūsų močiutės ir prosenelių paliktus daiktus. Prieš restauraciją namas buvo padalytas į du butus: antrame aukšte gyveno mūsų močiutė, o pirmame – jos sūnus su šeima, mes. Močiutė turėjo unikalų skonį ir būtent jos butas buvo įrengtas art deco stiliumi. Šį stilių tiesiog įsimylėjome dar vaikystėje, kurią praleidome pas močiutę art deco interjero aplinkoje. Norėjome sudėti gražiausius prisiminimus į atkurtą vilą“, – pasakoja M. Jasinskaitė.

Pasak jos, nors stilius sukurtas iš senovinių baldų, vila yra moderni ir pritaikyta šiuolaikiniams poreikiams. Interjere yra modernių minimalistinių detalių, įkvėpimo M. Jasinskaitė sėmėsi ir iš naujų art deco idėjų.

M. Plepio nuotr. 

„Senoviniai daiktai šiuolaikiškoje aplinkoje yra tarsi skulptūros muziejuje. Jos ne slegia, o sukuria alsuojančią harmoniją“, – teigia M. Jasinskaitė.

Nors pirminė idėja buvo atkurti vilą ekologiškomis medžiagomis – sienas dengti ekologiškomis medžio plokštėmis, sudėti medinius langus su skirtukais, suskaičiavus sąmatą, pasak M. Jasinskaitės, teko idėjos atsisakyti. Ji tikisi, kad ilgainiui ekologiška statyba bus prieinamesnis pasirinkimas visiems.

„Kitos idėjos – žiemos sodo vietoj terasos – neatsisakėme. Atidėjome ją ateičiai“, – šypsosi vilos „Grabytė“ šeimininkė.

Pasak jos, „Grabytės“ svečius interjeras žavi, jie džiaugiasi švara, jaukumu. Čia gyventi patogiau nei viešbutyje, o aplinka išskirtinė ir patogi kaip namie.

„Svečiai mėgaujasi poilsiu vintažinių baldų apsuptyje, gurkšnodami arbatą iš rankų darbo porcelianinių puodelių. Tokie išskirtiniai potyriai žavi mūsų svečius. Žinoma, tai žmonės, vertinantys istoriją, tarpukario interjerą“, – mano M. Jasinskaitė.

Praturtina ir gyventojus

Koks jausmas atiduoti savo šeimos istoriją nepažįstamiems žmonėms? Pasak M. Jasinskaitės, labai malonu sutikti žmonių, kurie vertina jos šeimai priklausančius daiktus.

„Senoviniai daiktai sukurti su meile stiliui. Naudojami jie įgauna antrą gyvenimą, tai daug geriau, nei dūlėtų pamiršti kur nors drėgname rūsyje. Be to, tie daiktai – mano brangios močiutės atminimas, ji būtų labai laiminga ir didžiuotųsi manimi, kad viską išsaugojau“, – sako M. Jasinskaitė.

Pasak jos, „Grabytėje“ esantys baldai ir daiktai ypač brangūs, nes susiję su šeimos istorija, jie byloja apie išsaugotą meilę savo namams, artimiesiems. Vis dėlto M. Jasinskaitė teigia, kad istoriniai baldai, net ir nesusiję su konkrečia šeimos istorija, suteikia interjerams gilumo, juos papildo.

M. Plepio nuotr. 

„Prisilietimas prie istorijos, prie kokybiško baldo, kuris turi praeitį, gyvenimas gražioje aplinkoje praturtina. Juk tokia aplinka suformuoja požiūrį į tai, kas yra grožis, lavinamas skonis“, – mano D. Lanauskas.

Jis teigia, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie supranta istorinių daiktų, paveldo vertę. Tai rodo ir kylanti art deco baldų kaina, mažesnė jų pasiūla, ir nekilnojamojo turto skelbimai: anksčiau žodis „paveldas“ buvo laikomas trūkumu, nes statinyje nieko nebuvo galima keisti, o dabar jis kuria pridėtinę vertę.

Kilęs iš Alytaus, o mokslus baigęs Vilniuje, D. Lanauskas Kauną pamilo būtent dėl tarpukario architektūros.

„Kaunas – kaip muziejus po atviru dangumi. Man jis visada patiko, patinka ir dabar. Kartą, lipdamas laiptais pro S. Kudoko vilą, pasvajojau – kaip norėčiau čia gyventi...“ – prisimena D. Lanauskas, dabar savo svajonių name ne tik gyvenantis pats, bet ir kviečiantis išbandyti šią patirtį miesto svečius.