Kultūros žmonės baiminasi dėl Dainų šventės likimo – jų teigimu, analogiškiems renginiams Baltijos kaimynės Latvija ir Estija skiria gerokai didesnes sumas, o Lietuvoje finansavimas esantis nepakankamas.

„Yra įstatymas, globojantis UNESCO nematerialaus paveldo kultūros paminklą – Dainų šventę, kuris įpareigoja savivaldybes teikti materialinę paramą Dainų švenčių aprūpinimui ir meno kolektyvų išlaikymui, vadovų algoms, ir panašiai. Tai labai buitiniai klausimai, kurių neišsprendę mes galime atsidurti labai keblioje situacijoje ir netekti savo labai brangaus turto – tai, ką žmonės sukuria laisvu noru darbo metu, šįkart mes kalbame apie mėgėjų meno situaciją, kuri labai apgailėtinoje būklėje ir egzistuoja tik tų žmonių didelio entuziazmo dėka“, – per spaudos konferenciją Seime ketvirtadienį sakė parlamentaras, žymus operos solistas prof. Vytautas Juozapaitis.

Chorvedžių sąjungos pirmininkas, choro „Ąžuoliukas“ vadovas prof. Vytautas Miškinis lygino Dainų švenčių finansavimą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje: „Man liūdniausia, kad mes didžiausia šalis iš trijų valstybių, o finansavimas atvirkščiai proporcingas. Mažiausia šalis Estija duoda bent penkiskart didesnį finansavimo resursų šaltinį, visiems - ir paruošiamiesiems Dainų šventės darbams, ir pačiai Dainų šventės sąmatai, ir kolektyvų gyvasties palaikymui. Latviai duoda tris kartus daugiau, o mes atsiliekame“, – kalbėjo V.Miškinis.

Jis sakė, kad tai daugiau esanti ne teisės aktų, o požiūrio problema. „Įstatymas yra, bet, matyt, jis ne visuomet veikia. (...) Jei mes linkime gero mūsų  Dainų šventės tęstinumui ir joje matome savo identiteto įtvirtinimą, tai čia valstybės požiūris“, – sakė V.Miškinis.

Spaudos konferencijoje kalbėjęs Lietuvos liaudies kultūros centro vadovas Saulius Liausa sakė, jog Vilniuje trūksta įstaigų vaikų kūrybiniam ugdymui. Pasak jo, vaikams pakliūti į žymesnes muzikos mokyklas, chorus yra didžiulė konkurencija. „Vadinasi, poreikio savivaldybė netenkina. Meninė veikla nėra orientuota į profesinę, kad visi tie vaikai užaugs profesionalai, bus šokėjai ar dainininkai, tai kūrybinės asmenybės ugdymas“, – sakė S.Liausa.

Mokslų akademijos choro pirmininkas Vilius Maslauskas pasisakė aštriausiai: „Daug metų vadovaudamas meno saviveiklai turiu pasakyti tokius drastiškus dalykus – mes pradėjome jei ne stovėti prie Lietuvos dainų šventės kapo, tai rikiuotis laidotuvių procesijai“.

„Dainų šventė nėra savitikslis reiškinys, tai yra priemonė tautos išlikimui. Atkūrėme Lietuvą dainuojančia revoliucija. Ką mes turime sakyti šauktiniams, ką mes ginsime, jei ne savo tautą? Kaip jis ją suvoks? Jis tada suvoks, kai dalyvaus jos gyvenime. Dainų šventė, kalbant rinkos apologetų kalba, yra pati pigiausia priemonė patriotiniam pilietiniam ugdymui“, – kalbėjo V.Maslauskas.

Lietuvos dainų  šventė, kartu su Estijos ir Latvijos dainų  šventėmis, yra įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Pirmojoje Dainų šventėje 1924 metais Kaune dalyvavo 86 chorai – apie 3 tūkst. atlikėjų. Lietuvoje vyksta dvi dainų šventės – suaugusiųjų bei moksleivių dainų šventės.

Pernykštėje Dainų šventėje dalyvavo kas septintas lietuvis, bent kartą tapę atlikėjais Dainų šventėje buvo 15 proc. apklaustųjų, rodo reprezentatyvus tyrimas. Bet nors šis rodiklis, palyginti su bendru gyventojų įsitraukimu į kultūrinę veiklą Lietuvoje, yra gana aukštas, lietuviai pagal aktyvumą Dainų šventėje gerokai atsilieka nuo kaimyninių Baltijos valstybių, kur renginiuose dalyvavę nurodo apie pusė visų respondentų.

Pernykštės Dainų šventės biudžetas siekė apie 2,3 mln. eurų, joje pasirodė apie 37 tūkst. atlikėjų.