"Turi būti kūrėjai, muzikantai ir klausytojai, tad mes šeimoje taip ir pasiskirstėme", – sako klarnetininkas Vytautas Giedraitis. Jo sesuo kompozitorė Ugnė Giedraitytė, itin pamėgusi komponuoti klarnetui, prisipažįsta nuo šio instrumento vis atsitraukianti, tačiau vėl ir vėl grįžtanti.

Su muzika gyvenančiais broliu ir seserimi Giedraičiais kalbėjome apie kūrybinį ryšį, kelius muzikos link.

– Abu esate muzikantai, tačiau jūsų tėvai su muzika nesusiję. Kaip atsitiko, kad abu pasukote tuo pačiu keliu? Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su muzika?

U.G.: Kadangi esu vyresnė, tai ir su muzika susipažinau pirmoji. Tai įvyko labai paprastai – darželyje. Kai man buvo ketveri metai, muzikos mokytoja pasiūlė pabandyti stoti į J.Naujalio muzikos gimnaziją, kur mokėsi jos sūnus. Pamenu, per stojamąjį egzaminą labai bijojau, todėl verkiau, iš to kūkčiojimo neišėjo nieko padainuoti, tad įstojau tik iš antro karto. Tuomet tikėjausi, kad man duos groti kankles, o kai parodė fortepijoną, nusivyliau, kad jis toks didelis ir panašus į spintą. Taigi, pradėjau mokytis groti fortepijonu pas mokytoją Eleną Andriuškevičienę, kuri paskatino į mokyklą stoti ir Vytautą, nes jį matė nuo pat gimimo – mama mane atvesdavo į mokyklą, kai jo dar tik laukėsi. Tad stojamiesiems išmokiau dainelę, jis padainavo ir įstojo. Trečia vidurinioji mūsų sesė Guoda irgi mokėsi ten pat, tačiau ištvėrė tik dvejus metus. Ji vis bandydavo pabėgti, išsisukti nuo grojimo, tad šeimoje buvo nutarta, kad muzika – ne jai. Ir dabar ji visai nesigaili: mėgsta muzikos tik klausytis.

V.G.: Turi būti kūrėjai, muzikantai ir klausytojai, tad mes šeimoje taip ir pasiskirstėme. Juk kai tave atveda į muzikos mokyklą, būni ketverių ar penkerių metų, tuomet dar nieko nesupranti ir pats negali pasirinkti. Tad visi įsėda į vieną laivą, o paskui jau galvoja, ką daryti – persėsti į kitą ar toliau plaukti tuo pačiu. Gerokai svarbiau yra tolesni muzikanto vystymosi etapai. Svarbu, ar paauglystėje sugebi išgyventi maištavimo laikotarpį be didelių praradimų. Šis tarpsnis gali būti naudingas, tačiau gali ir padaryti žalos, kai nedirbi tiek, kiek turėtum.

– Kada supratote, kad muzika – tikrasis jūsų kelias, ir nusprendėte savo gyvenimą ir profesijas sieti su ja?

V.G.: Aš labai aiškiai prisimenu etapą, kai nusprendžiau savo gyvenimą susieti su muzika. Pradinėse klasėse man gana sunkiai sekėsi pirmieji kūriniai, atliekami klarnetu, nes reikia, kad dirbtų tam tikri raumenys, groti šiuo instrumentu nėra taip paprasta. Tie pirmi nusivylimai buvo gana skausmingi, pas savo mokytoją Vitalių Žemaitį netgi verkdavau, jei nepavykdavo įgyvendinti keliamų reikalavimų. Tačiau labai gerai prisimenu Respublikinį Juozo Pakalnio pučiamųjų instrumentų konkursą, kuriame dalyvavau būdamas dešimties, ketvirtoje klasėje. Pasirodžiau jame neblogai. Iškart po to pasikeitė mano mąstymas, pradėjau galvoti, kad groti klarnetu man sekasi labai gerai. Užsikabinau, man pasidarė įdomu, atėjo pasitenkinimo jausmas, tuomet pradėjau pats ieškoti kūrinių, rodyti daugiau iniciatyvos, atsirado ir motyvacija dirbti. Pasikeitė ir santykiai su mokytoju – jie pasidarė panašesni į bendradarbiavimą. Mano, kaip muzikanto kelyje, buvo itin svarbi stažuotė Paryžiuje, Paulo Dukas konservatorijoje, daug padėjo maestro Mstislavas Rostropovičius ir jo paramos ir labdaros fondas Lietuvoje.

U.G.: Lūžis įvyko šeštoje klasėje. Tuomet mokytojai pasakiau: aš stosiu į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Grojau vieną iš Johanno Sebastiano Bacho koncertų fortepijonui ir orkestrui, tad nemažai tekdavo repetuoti, tada ir supratau, kad tai – mano kelias. Nors, tiesą pasakius, visuomet jaučiau, kad man kažko trūksta – dažnai koją pakišdavo scenos baimė, be to, mano ranka yra labai maža, tad tekdavo rinktis atitinkamus kūrinius. Pagal savo rankas galėjau groti baroko epochos kūrinius, tačiau jiems trūko ritminio tikslumo. O kurti muziką rimčiau pradėjau tik vėliau, baigdama mokyklą.

– Kodėl pasirinkote būtent tokias specialybes – klarnetą ir kompoziciją?

U.G.: Vytautui specialybę parinko mano fortepijono mokytoja E.Andriuškevičienė. Ji visuomet sakydavo, kad Vytukui – tik klarnetas. Kažkaip net nebuvo klausimo dėl kito instrumento.

V.G.: Vaikystėje buvau gana smulkus, tad tikriausiai matė, kad su fortepijonu nieko nebus. O berniukus buvo įprasta leisti į pučiamųjų skyrių.

U.G.: Pirmieji mano kūriniai atsirado maždaug dešimtoje klasėje. Tačiau kompozicijos fakultatyvą pradėjau lankyti tik dvyliktoje, pas mokytoją kompozitorių Algirdą Brilių. Jis man daug padėjo įvairiais aspektais. Pamenu, dar per pirmą pamoką, kai atnešiau jam savo kūrinėli, jis man gal valandą pasakojo, kad turiu stoti į kompoziciją. Liepė mesti fortepijoną, nes neva neapsimoka juo groti. Tuomet tai priėmiau kaip juoką, tačiau fakultatyvą lankiau ir toliau, o metų pabaigoje išties patikėjau, kad tikrai galiu kurti muziką. Iš mokytojo gavau ir teorinių žinių, ir įkvėpimo. Žinoma, fortepijono mesti nesinorėjo, tad baigiau dvigubas bakalauro studijas – ir fortepijoną, ir kompoziciją. Ir tuo labai džiaugiuosi. O vėlesnėse studijose koncentravausi tik į kompoziciją.

– Vytautai, esate Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantas, taip pat koncertuojate kaip solistas ir ansamblio "Claviola", kuriame dar groja altininkas Jurgis Juozapaitis ir pianistė Ugnė Antanavičiūtė, narys. Kokią muziką labiausiai mėgstate groti?

V.G.: Groju tai, kas man patinka, repertuaras labai įvairus. Neseniai su "Claviola" įrašėme antrą savo kompaktinę plokštelę Kopenhagoje, kurioje – Maxo Brucho Aštuonios pjesės klarnetui, altui ir fortepijonui op. 83 ir Robero Kahno "Serenada" klarnetui, altui ir fortepijonui. O mūsų ansamblio išskirtinumas – lietuvių kompozitorių kūryba, kurios atliekame tikrai nemažai. Turime ir kūrinių, parašytų specialiai mūsų ansambliui. Groti šiomis dienomis kuriamą muziką – labai intriguojantis dalykas. Nes niekada nežinai, koks bus kūrinys, nežinai, kaip įkvėpsi kompozitorių, nežinai, kaip jis keisis kūriant. Man asmeniškai čia ir yra smagiausias dalykas, kai gali daryti įtaką kūrybiniam procesui, pasiūlyti savo idėjas. Tuomet, gavęs naują kūrinį, negroji tik tai, ką tau pateikia, jautiesi prisidėjęs prie kūrybinio proceso.

– Kūrinių, kurių sudėtyje yra klarnetas, nemažai yra sukūrusi ir Ugnė – tai "Bleus", "Quand", "Levitation" ir daugelis kitų. Kaip gimsta šie kūriniai? Ar tenka bendradarbiauti su broliu?

V.G.: Labai džiaugiuosi, kad sesė yra kompozitorė, ji gilina ir platina lietuvišką klarneto repertuarą. Kartais stengiuosi ją ir pamotyvuoti, nes jos kūriniai tikrai yra grojami – tai šiomis dienomis gana reta. Yra daug kūrinių, kurie atliekami tik vieną kartą, o vėliau juos reanimuoti yra gana sunku. Be to, ir pats kūrinys atlikėjui turi sukelti kažkokią emociją, nes mes grodami irgi klausome, tad jei nepatinka kūrinys, nebus jokio abipusio ryšio su klausytoju, kuris tą kūrinį priima per atlikėją. Tad aš tikrai džiaugiuosi sesės kūriniais ir mielai juos groju, mielai į repertuarą juos įtraukiame ir su ansambliu "Claviola".

U.G.: Vytautas nuo mažens grojo klarnetu, tad jo tembrą girdėdavau kiekvieną dieną. Man jis pasidarė toks savas, kad net kažkas viduje sukirba išgirdus. Pavyzdžiui, obojaus tembras irgi labai gražus, bet jis man kur kas svetimesnis. Prisimenu tokį įvykį, kai vaikai buvo maži, keletą metų muzikos visai nekūriau, o vieną dieną eidama Vilniaus Gedimino prospektu išgirdau gatvėje grojantį klarnetininką, ir tas tembras man pasirodė toks savas. Buvau nutarusi, kad savo magistro darbą rašysiu be klarneto, bet vis dėlto klarnetas jame buvo – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigiau su kompozicija "Arco Iris Circular" klarnetui ir simfoniniam orkestrui.

V.G.: Iš tiesų labai geri Ugnės kameriniai kūriniai, trio – fortepijonui, klarnetui ir vokalui, pavyzdžiui "Triptikas" ir "Satin".

U.G.: Tiesiog turėjome draugę vokalistę, tad studijuodama ir rašiau kūrinius broliui ir kambario draugei – labai patogu, nereikėjo prašyti svetimų žmonių, kad pagrotų.

– Ugne, kas jus įkvepia kurti? Kas dažniausiai būna tas grūdas, iš kurio išauga visa kūrinio medžiaga? Ar vis dėlto svarbiau pati atmosfera nei atskiros detalės?

U.G.: Pats gyvenimas įkvepia – kiekviena diena, išgyvenimai, patirtys. Viskas kaupiasi, o paskui išsilieja muzikos garsais. Gyvenimiška patirtis man – kaupiamoji medžiaga. Kartais tai būna tokie kasdieniai dalykai kaip pamatytas paveikslas, perskaityta knyga ar išgirstas kūrinys. O kalbant apie muzikinę medžiagą, man labai svarbi kūrinio pradžia, nes ji ir kuria kūrinio atmosferą, kuri yra kažkokio vidinio pojūčio atspindys, arba netgi koks nors vaizdinys. Tad pirmiausia ir bandau įsivaizduoti, kaip skambės pati kūrinio pradžia, ir nebūtinai tiksliomis natomis. Pavyzdžiui, galima įsivaizduoti, ar jis prasidės ramiai, vienu garsu, ar klasteriu, ar tas klasteris bus judrus ir intensyvus, ar jis judės greitai ir panašiai. Bet tai susiję su bendru minčių turiniu, išgyvenimais. Mano paskutinis kūrinys "Levitations" klarnetui, altui ir fortepijonui buvo kurtas Thomo Manno festivalio užsakymu, tad turėjo būti susijęs su Pirmuoju pasauliniu karu – toks buvo pageidavimas. Tačiau išėjo taip, kad rėmiausi labiau Antruoju – man buvo svarbūs žmonių išgyvenimai, liudijimai, kurių daugiau pavyko rasti būtent iš Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusių žmonių. Kai skaitai dokumentiką, kurioje užfiksuoti tikri, realistiški žmonių išgyvenimai, daug kas atsiveria. Tačiau nesinorėjo kurti labai tamsaus kūrinio, tad atsirėmiau į Dievą, nes tai yra vienintelis dalykas į kurį žmogus gali atsiremti net ir tokioje situacijoje, kai nėra jokio saugumo, net tuomet kai jo kūnas yra visiškai naikinamas. Aš manau, kad Dievo buvimas ir tikėjimas juo žmogui yra būtinas.

– Kodėl gyvenate Lietuvoje, neemigruojate? Juk daugelis skundžiasi, kad menininkams čia sunku.

V.G.: Aš esu patriotas, man čia labai patinka. Manau, kad čia yra viskas, ko reikia aktyviai kuriančiam muzikui. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje studijuoju ir dėstau, yra labai geros sąlygos – instrumentai yra puikūs, klasių dirbti savarankiškai užtenka, pedagogai puikūs, galima prisijungti prie didžiausių interneto mokslinių duomenų bazių. Visi šitie dalykai labai pasikeitė nuo tada, kai ten įstojau, tad manau, kad judama gera kryptimi. Žinoma, čia yra ir įvairių trūkumų – pavyzdžiui, didelė dalis kultūrinių renginių ir organizacijų koncentruojasi būtent Vilniuje, nepasiskirsto po visą Lietuvą, mokesčių sistema dažnai trukdo įvairiems kūrybiniams sumanymams. Galėtų būti aktyvesnė ir natų leidybos sistema, nes dauguma muzikantų natas vis dar kopijuoja. Manau, kad jeigu naujai išleistų kūrinių būtų knygynuose ar bent specializuotose natų parduotuvėse, jie būtų daug populiaresni, nes iš karto patektų į apyvartą, be to, išleistos natos – jau dokumentas. Pas mus šie klausimai irgi sprendžiami, tačiau gana lėtai. Tačiau tikiu, kad artimiausiu metu situacija pagerės.

U.G.: Mano vyras gimęs ir augęs Vilniuje, tad turi stiprų ryšį su šiuo miestu ir Lietuva. Ir  yra namų trauka, be to, nėra taip paprasta įsikurti svetur, nes reikėtų iš naujo susikurti aplinką, įleisti šaknis. Dažnai pasvajoju, kaip gerai ten, kur visuomet šilta. Tačiau ir čia labai gerai – galime džiaugtis visais keturiais metų laikais.