Nors čia, savo senelio įkurtuose gimdymo namuose, jis negimė, bet iki maždaug dešimties augo, čia dirba. Dėl modernistinės architektūros, diplomatijos istorijos ir šiandienių pokyčių tai išties viena europietiškiausių gatvių.

Apie pokyčius, drąsą būti savimi, atvirumą kitam – pokalbis su L.Mažyliu P.Mažylio gimdymo namų kieme.

– Kuriuo gyvenimo etapu pasijautėte tikru europiečiu?

– Pirmiausia tada, kai pradėjau ir išmokau skaityti žemėlapius, –  Lietuva ir Kaunas juk niekada nebuvo kito kontinento dalimi. Bet klausimas turbūt turi ir kitą potekstę – vakarietiškojo europiečio. Tai, ko gero, apie 1972 m., paauglystėje, kai kilo bitlomanijos judėjimas, būrėsi ilgaplaukiai, stiprėjo laisvės troškimas. Jaunimo laisvės idėja buvo apvaldžiusi tikrai ne vien Vakarų Europą, bet ir Vidurio Rytų, ir puikiausiai atsispindėjo Kaune. Sieju tai su Romo Kalantos įvykiais.

O jau visiškai europiečiu pasijutau, manau, kaip mokslininkas tirdamas 2003-iųjų metų referendumus dėl integracijos į ES ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse, Maltoje. Iki šiol aidi, kaip prisimenu, grupės "Pikaso" daina "Europos vidury". Ir tikrai tada suvokėme, kad mes ne šiaip sau Europos pakraštys, mes – Europos vidurys. Mes – visavertė Europos dalis.

– O kada supratote, kad Kaunas – visai europietiškas miestas?

– Neabejojau tuo nuo pat gilios vaikystės. Įsivaizduokite, 6-ajame dešimtmetyje tarpukario dvasia dar buvo jaučiama, dominavo architektūriniai, išdėstymo akcentai. Tokį Kauną ir priėmiau natūraliai. O jau kai atvažiuodavo kokių nors svečių nuo Rytų, tai jie iš karto pasakydavo, kad Kaunas yra labai europietiškas, ir tuos visus akcentus labai greitai pagaudavo, kartu ir auksinį Kauno vaizdą nuo Aleksoto kalno. Nors buvome okupuoti, imperijos dalis, bet Kauno europietiškumas ir autentiškumas buvo suprantamas visiems.

– Paminėjote referendumą. Jo reikėjo, nes ne visi buvo tikri, ar jie nori būti ES. Taigi, kaip manote, kodėl dalis žmonių bijo būti tokios federacijos, kaip ES, dalimi?

– Aš nemanyčiau, kad žmonės bijo jaustis europiečiais. Tai turbūt yra labiau konstrukcija kai kurių politikų galvose ir jie sutirština federalizmo idėjas ir ar to reikia, nes jaučia, kad tai yra įdomi erdvė diskusijoms. O Europa yra turtinga ir vertinga savąja įvairove. Ji tikrai nėra koks nors bendras tautų katilas. Tų skirtybių yra pačių įvairiausių, ir kultūrinių, tuo mes ir esame unikalūs, išskirtiniai, vertingi.

Svarbu, kad politinės idėjos būtų išsakomos sąžiningai. Valstybės ir jų piliečiai gali turėti skirtingą matymą, skirtingus interesus, bet svarbu siekti juos suderinti. O tai iš tikrųjų Europoje ir vyksta. Aš didelių baimių iš tikrųjų nematau.

– Ką kiekvienas mūsų galėtų padaryti, kad Europa būtų dar artimesnė?

– Manau, kad galėtume nuoširdžiai domėtis kitokiais negu mes. Tada patys tapsime įdomūs, tai ir bus ta visus mus kontinente vienijanti idėja. Aš manau, kad mes to siekiame ir savo gyvenimu iš tikrųjų tai ir įrodome.

– Prisiminkime jūsų atrastą Nepriklausomybės Aktą Vokietijos archyvuose. Kaip manote, kuo šis dokumentas, Lietuvos valstybingumo įrodymas, svarbus ne tik mums, bet ir Europos kontekste?

Europa yra turtinga ir vertinga savąja įvairove. Ji tikrai nėra koks nors bendras tautų katilas.

– Vasario 16-osios akto surašymo aplinkybės ir visa ta epocha yra svarbu visai erdvei nuo Baltijos iki Juodosios jūros – turiu omeny nuo Suomijos iki Ukrainos. Visos šios valstybės tuo metu atsirado – na, Lietuva atsikūrė, kitos susikūrė, bet visa tai buvo panašioje geopolitinėje erdvėje, visa tai vyko vienu metu. Vėliau mūsų likimas tų valstybių buvo gana įvairus ir dar dabar jis įvairus. Vis dėlto šio įvykio svarbos supratimas yra gana vienodas, aš tik manau, kad yra pareiga supažindinti kaimynines valstybes, kaip visa tai konkrečiai įvyko, kaip atsitiko, kad tas dokumentas buvo dingęs, taigi čia dar yra labai daug erdvės ir bendravimui. Ir tai didina tarpusavio supratimą. Juk jei tos ar kitos valstybės dokumentas niekada nebuvo dingęs, tai jie žiūri truputį iš šalies ir su tam tikra nuostaba, bet jiems tikrai visada yra įdomu.

– Turbūt niekas neabejoja, kad įdomu dirbti EP. O ar smagu?

– EP yra labai dinamiškas darinys. Ten susipina kultūriniai, ekonominiai, politiniai interesai, ta visa Europos įvairovė ten ypač ryški. Daugiakalbystė labai svarbu. Ten tikrai nenuobodu, ir žmonės geranoriškai nusiteikę, ir pačių įvairiausių įmanomų nesusipratimų ten gali įvykti, ir visi į juos žiūri su humoru ir tam tikra ironija. Galiu pasakyti, ko nėra, – nusistatymo, kad tu toks iš tos valstybės, o tu anoks, nes  vėliau įstojai į Europą, o aš čia senbuvis. To niekada nėra. Yra labai įdomus dūzgiantis avilys, kuriame labai daug dinamikos. Na, į tą dinamiką dar reikia sugrįžti po pandemijos, bet visi vienareikšmiškai to labai nori.

– Jūsų gyvenimas glaudžiai susijęs su bene europietiškiausia Kauno gatve. Kuo asmeniškai jums, čia gimusiam, augusiam, dirbančiam, V.Putvinskio gatvė brangi ir įdomi, kokią jos istoriją norėtumėte perduoti ateičiai?

– Aišku, kad V.Putvinskio gatvė man yra išskirtinė erdvė. Jai turbūt pasisekė, kad ji buvo formuojama kaip vientisa ir tuo laiku, kai Kaunas jau buvo klestintis miestas ir iš tikrųjų čia buvo kuriamasi prabangiai. Mano senelio ligoninė buvo įrengta pagal paskutinį tuometės technikos žodį, su moderniausiais gydymo metodais, vaistais ir akušerijos bei ginekologijos suvokimu. Ir architektūrinis vaizdas, ir ligoninės funkcija yra pavyzdys, kaip Kaunas buvo suklestėjęs XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Buvo ir kitų ligoninių šitoje gatvėje, kūrėsi muziejai, diplomatinės atstovybės, pagaliau ir Kauno simbolis – funikulierius. Vaizdas į Žaliakalnį absoliučiai išskirtinis dar ir dėl Prisikėlimo bazilikos dominavimo iš pačių įvairiausių taškų. Tai ir sukūrė unikalią erdvę, kurioje pati gamta ir istorija tiesiog prisako mums, kad turime ją toliau puoselėti, ir aš matau, kad tai vyksta.

Nežinau, ar yra labai daug gatvių Kaune ar Lietuvoje, kur būtų ir gatvės šventės, o jos vyksta ir man visada smagu prie jų prisidėti. Tai iš tikrųjų niekieno nepadiktuota, joje gyvenantys, dirbantys žmonės turbūt perėmė tą dvasią. Tad nieko nuostabaus, kad ir savo biurą įkūriau būtent šioje gatvėje, istoriniame Kauno pastate. Ir savotiškas stebuklas, kad būtent V.Putvinskio gatvėje buvo pastatyti modernūs Vytauto Didžiojo universiteto rūmai, kur man pirmą kartą pakilus į savo kabinetą šeštame aukšte atsivėrė tokios Kauno erdvės, kad į universitetą norisi grįžti ir grįžti, nepaisant viso smagumo ir darbo EP.