„Maždaug 1495 m. Vilniuje pradėjusi veikti monetų kalykla jau didžiuliais kiekiais kaldino lietuviškus pinigus – denarus ir pusgrašius. [...] O netiesioginis rodiklis, kad pinigai buvo paplitę ir populiarūs, yra tas, jog išgirstame gandą, kad lietuviškos monetos falsifikuojamos“, – pastebi vienas iš knygos „Pinigai Lietuvoje“ recenzentų.

– Knyga „Pinigai Lietuvoje“ yra 600 puslapių. Vadinasi, labai ilga mūsų pinigų istorija?

– Istorija Europos mastu nėra labai ilga – šalys, kurių ištakos iš antikos laikų, pinigų istoriją gali rašyti daug ilgesnę. Bet, jei pradėtume nuo archeologinių radinių, nuo Lietuvos ilgųjų iki dabartinių pinigų, pamatytume, kad ir mūsų istorija ne tokia trumpa – jai 1 000 metų.

– Turbūt įdomiausias yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpis, kai buvo pradėtos kaldinti monetos?

– Taip, tikroji pinigų istorija visuomet prasideda tada, kai pačioje šalyje pradedamos kaldinti monetos. Lietuvoje tai maždaug sutapo su šalies krikštu. Buvo hipotezių, kad galbūt monetos pradėtos kaldinti kiek anksčiau, bet pastarieji tyrimai rodo, kad geriausiu atveju kažkiek buvo nukaldinta pačioje Algirdo ir Kęstučio valdymo pabaigoje. Taigi realiai pinigai, kuriems tuo metu Lietuvoje net pavadinimo nebuvo, kaldinami Jogailos ir Vytauto valdymo pradžioje.

Šaltiniuose tie pinigai vadinami pinigėliais, o dabar mokslininkai juos vadina denarais. Denarai – tikrai maži pinigėliai, pradėti kaldinti Lietuvoje. Bet tai iš tiesų buvo labai svarbu, nes pinigų kaldinimas viduramžių Europoje buvo ne tik ekonominė būtinybė, bet ir suverenios vadžios požymis. Karalius ar kunigaikštis, kuris pretendavo į tam tikrą suverenumą, paprastai kaldindavo pinigus. Ir priešingai, jei Prancūzijos karalius norėdavo baigti feodalinį susiskaldymą, atimti valdžią iš dalinių kunigaikščių, hercogų, jis užkardydavo jų galimybes savarankiškai kaldinti pinigus.

– Kaip atrodė pirmos lietuviškos monetos?

– Manyčiau, kad jų buvo nukaldinta ne tiek daug, kad galėtume kalbėti apie monetarinę politiką, todėl tai buvo daugiau reprezentacinis, simbolinis valdovo ženklas. Be to, jos buvo kaldinamos krikšto proga. Taigi ant pinigų aiškiai dominuoja krikščioniška simbolika – kryžiai, liūto ženklas. O Vytauto ir Jogailos laikais matomi dinastiniai (herbas Vytis) ir valdovo (Vytauto – stulpai, arba Gediminaičių stulpai, Jogailos – dvigubas kryžius) ženklai. Šie ženklai dažniausiai ir yra reverse, averse.

– Bet, ko gero, negalime kalbėti apie labai dideles pinigų partijas?

– Taip, turbūt jie buvo kaldinami proginiais kiekiais. Kai XV a. šaltiniuose randame užuominų apie sidabrines monetas, paprastai kalba eina apie Prahos grašį – labiausiai tuo metu paplitusią valiutą, kartais vadinamą plačiuoju grašiu. Kadangi Čekijoje brandžiaisiais viduramžiais buvo atrastas sidabras ir valdovas turėjo monopolines teises, Liuksemburgų dinastijos valdovai labai gerai pasinaudojo šia galimybe – didžiuliais kiekiais kaldino sidabrinius Prahos grašius ir užtvindė rinką savo monetomis. XV a. – Prahos grašių laikotarpis.

– Ką už juos buvo galima nupirkti?

– Šaltiniuose kainos įvardijamos labai nedažnai ir atrandame visai kitus pavadinimus. Grašis minimas itin retai – dažniausiai minimas auksinas, markė, rublis (ne realūs pinigai, o ekvivalentai). Pavyzdžiui, žinoma, kad 1 auksinas buvo lygus maždaug 25 grašiams, 1 rublis – maždaug 100 grašių, 1 markė (vokiška ar lenkiška) – 30–50 grašių. Tarkim, šaltinyje rašoma, kad žirgas, kurį ordino magistras dovanų siunčia Vytautui, kainuoja kokias 6 markes.

Įdomus šaltinis, kuris leidžia šiek tiek pajausti kainas XVI a., yra statutai. Statutai yra trys, tarpas tarp jų – apie 60 metų, tad, pavyzdžiui, matome, kiek per tą laiką pakito pagrindinių gyvulių (arklio, jaučio, kiaulės) kaina. Pirmajame statute (1529 m.) nurodyta, kad darbinis arklys ir jautis kainavo 50 grašių, o XVI a. pabaigoje – 130 grašių. Kiaulės kaina nuo 30 grašių paaugo iki 100. Kai kurios kainos, ypač prabangos prekių, tarkim, šunų, liko gana stabilios, bet jos, žinoma, ir taip buvo gerokai didesnės. Geras veislinis šuo kainavo 5–10 kapų grašių (kapa yra 60 grašių).

– O gal istoriniai šaltiniai mini pinigų padirbinėjimą?

– Taip, pinigų padirbinėjimas – toks pats senas reiškinys, kaip patys pinigai, ir dažniausiai atspindi monetų paplitimą (paprastai retų monetų nevertėdavo falsifikuoti). Vytauto ir Jogailos laikai – pirmasis laikotarpis, monetų kaldinimo pradžia, paskui truputį kaldino Kazimiero Jogailaičio laikais, o Aleksandro Jogailaičio laikais, XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje, jau turime pirmą nuolat veikiančią kalyklą.

Maždaug 1495 m. Vilniuje pradėjusi veikti monetų kalykla jau didžiuliais kiekiais kaldino lietuviškus pinigus – denarus ir pusgrašius. Pusgrašis – dar ne visas grašis, nes sidabro kiekis jame buvo mažesnis. O netiesioginis rodiklis, kad pinigai buvo paplitę ir populiarūs, yra tas, jog išgirstame gandą, kad lietuviškos monetos falsifikuojamos. Vadinasi, jau jų yra tiek, kad jos žinomos, atpažįstamos, taigi kažkas gali užsiimti falsifikavimu.

– Sunku buvo padirbti?

– Paprastai ne. Įdomiausias archeologinis radinys Žemutinės pilies teritorijoje yra spaudas, kuris buvo skirtas pinigams padirbinėti.

– Ar mes tuo metu, palyginti su Europa, buvome lygiaverčiai monetų kaldinimo srityje, ar truputį atsilikome?

– Ir chronologiškai atsilikome, ir kiekiais. Be to, ir žaliavos nebuvo tiek daug, dėl to dažnai net perlydydavo Prahos grašius ir kaldindavo savo monetas. Manoma, kad lietuviškų pinigėlių (ankstyviausių denarų) vertė buvo viena dešimtoji ar viena dvyliktoji europinio grašio. Pusgrašis jau gana aiški sąvoka – pusė grašio.

Galiausiai vis tiek norėta kaldinti visavertį grašį, todėl Žygimanto Senojo laikais (1535–1536 m.) nukaldinta pirma partija lietuviškų grašių – net žinoma, kad buvo apie 4 mln. vienetų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo nemažai, bet tais laikais tai buvo smarkiai nepakankama emisija – iš šaltinių žinoma, kad buvo labai paplitęs Prūsijos grašis.

– Kada buvo Lietuvos pinigų aukso amžius?

– Sakyčiau, tai tas laikotarpis, kai LDK turėjo pakankamai tvirtą politinį savarankiškumą, kad ir unija su Lenkija nuo Vytauto laikų, Aleksandro Jogailaičio laikai, kai atsirado nuolat veikianti monetų kalykla. Dar vienas svarbus dalykas – eksperto vaidmuo. Kalykla iš dalies veikė dar ir todėl, kad iš Krokuvos atvažiavo vokietis Henrikas Šliogeris, kurio finansinė patirtis ir lėmė, jog kalykla pradėjo veikti taip sklandžiai greitai.

Dar tolesnis etapas – jau suformuota simbolika, kai monetos dažniausiai atrodo gana vienodai: vienoje pusėje – Vytis, kitoje pusėje, kadangi unija, – erelis. Galiausiai – grašio kaldinimas. Su tuo paveldu Lietuva nueina į Liublino uniją, kur toliau išsaugo savo monetarinę sistemą.