Istorine muziejui padovanoto rankraščio verte neabejojama: kol kas tai yra vienintelis žinomas dienoraštis, rašytas Igarkoje, vienoje iš atšiauriausių ir santykinai didžiausio lietuvių mirtingumo tremties vietų, o kasdienę tremtinių gyvenimo realybę autorius fiksavo itin įtaigiai.

„Tai autentiška, detali ir įtaigi kasdienio tremtinių gyvenimo, jų kančių ir vilčių kronika, skatinanti apmąstyti dramatiškus visos pokario kartos likimus ir skirtingas patirtis išgyvenusių žmonių liudijimus“, – muziejaus pranešime teigia jo vadovė Rūta Kačkutė.

Smulkiai aprašytos visos detalės.

„Dienoraštyje gausu reikšmingos informacijos apie kelionę iki galutinės tremties vietos: surašyti pravažiuotų stočių pavadinimai, registruojama, kada ir kuo maitino, įdėmiu žvilgsniu stebimi ir vertinami pro langą matomi vaizdai. Detaliai aprašomas ir laikinas gyvenimas Krasnojarske laukiant tolesnio kelionės etapo – valgio virimas, kelionės į turgų, užsiėmimai, tremtinių nuotaikos, o vėliau ir gabenimas Jenisiejumi, apgyvendinimo Igarkoje sąlygos: darbas, nuolatinis algų vėlavimas, stumdymasis eilėse parduotuvėse ir turguje, registravimasis komendantūroje, dažnos vaikų ligos, tėvo ir kitų aplinkinių mirtys“, – pasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė Virginija Rudienė.

Dienoraštyje fiksuoti dveji J. Janušausko gyvenimo metai tremtyje. Pasak muziejaus, tai vienintelis žinomas dienoraštis, rašytas Igarkoje.

Namelis Severnaja g. 6 b, kuriame gyveno Janušauskai ir kiti ištremti artimieji (iš viso 10 žmonių). Igarka, apie 1954 m. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

V. Rudienės teigimu, dienoraštyje gausu ir smulkmenų, kurios vertingai gali papildyti iki šiol žinomą bendrą tremties paveikslą: autorius kruopščiai fiksuoja, kiek uždirbo, kiek ir kada pinigų, siuntinių atsiuntė giminės, nurodo ir dažniausiai perkamų produktų – bulvių, duonos, pieno, sviesto – kainas.

Padovanoti dienoraštį muziejui kartu su tremtinio šeima nusprendė dabartinis jo savininkas Jono Janušausko proanūkis Arnas Janušauskas. Perduodant dokumentą taip pat dalyvavo dienoraščio autoriaus sūnus Algimantas Janušauskas su žmona Zita, anūkas Povilas Janušauskas, muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, Istorijos rinkinių skyriaus darbuotojai.

Dienoraštis baigiasi 1951 metų birželio 30 dienos įrašu: „30 d. birželio. Šeštadienis. Ir užbaigiame viršvalandžius, naktį – į darbą“.

„Kodėl tėvas dienoraščio nebetęsė, galima tik spėlioti. Paskutinių metų įrašai labai trumpi, lakoniški: kelintą valandą į darbą, koks oras. Galbūt, viltims grįžti į Lietuvą neišsipildžius, o gyvenimui tremtyje ženkliau nesikeičiant (darbas išlieka pagrindine dominante), išblėso ir užsidegimas, įveikė nuovargis ir rutina“, – perduodant dienoraštį svarstė autoriaus sūnus Algimantas.

Muziejaus planuose – restauravimas ir publikavimas

Vertingą dovaną iš Janušauskų šeimos gavęs muziejus artimiausiu metu ruošiasi ieškoti rėmėjų, kurie prisidėtų prie šio svarbaus šaltinio publikavimo.

„Esame labai dėkingi Janušauskų šeimai už šią dovaną ir jaučiame pareigą kuo greičiau sudaryti sąlygas šio vertingo istorijos šaltinio tyrimams ir sklaidai. Tai autentiška, detali ir įtaigi kasdienio tremtinių gyvenimo, jų kančių ir vilčių kronika, skatinanti apmąstyti dramatiškus visos pokario kartos likimus ir skirtingas patirtis išgyvenusių žmonių liudijimus. Jie reikšmingi istorijos tyrėjams, bet gali pasirodyti įdomūs ir kalbotyros, psichologijos, literatūros specialistams“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.

Dienoraščio rankraščio taip pat laukia restauravimo darbai siekiant išsaugoti aptrintų lapų ir vietomis išblukusio teksto ilgaamžiškumą. Jis rašytas mokykliniuose sąsiuviniuose, taupant popierių, nedarant jokių tarpų tarp dienų ar įvykių. Atskiri sąsiuviniai paties autoriaus surišti kartono viršeliuose.