„Aišku, džiaugiamės, galvojame, kad ir sūnus būtų džiaugęsis, kai yra taip įvertintas. Galbūt net mes savo vaiko taip neįvertinome. Labai džiaugiamės“, – sunkiai tramdydamas ašaras BNS pirmadienį po premijų paskelbimo kalbėjo O. Kvedaravičius.
„Su daug kuo kalbu, sako – gal tą švieselę kas pamatys, gal užsienis pamatys. Juk sekame žinias, kiek ukrainiečių žudoma, o pasenusi Europa žiūri savo tikslų. Matome, ką šneka Macronas, ką Scholzas (Prancūzijos ir Vokietijos vadovai – BNS), ir kiti, kurie tikisi tik politinių reitingų, o ne žiūri ukrainiečių. Gal viso pasaulio akyse Manto filmas parodys, kaip yra iš tikrųjų, gal tai suteiks kokią švieselę“, – kalbėjo jis.
Būdamas 45-ių, M. Kvedaravičius buvo nužudytas pavasarį, Rusijos karo niokojamame Ukrainos Mariupolio mieste. Čia karo pradžioje jo filmuotas ankstesnės juostos tęsinys „Mariupolis 2“ šį savaitgalį pripažintas geriausiu šiemetiniu Europos dokumentiniu filmu.
Galbūt net mes savo vaiko taip neįvertinome.
Biržuose užaugęs M. Kvedaravičius Vilniaus universitete įgijo archeologo specialybę, vėliau studijavo Jungtinėse Valstijose, persikėlė į Jungtinės Karalystę, kur Oksfordo universitete baigė socialinę ir kultūrinę antropologijos magistro studijas, Kembridžo universitete įgijo socialinės antropologijos mokslų daktaro laipsnį.
Slėpė, kad važiuoja į Ukrainą
Anot O. Kvedaravičiaus, sūnui kinas buvo visas jo gyvenimas, o apsigynęs daktaro disertaciją Kembridžo universitete turėjo visas galimybes jame likti ir toliau dėstyti.
„Bet jis sakė: mane traukia kitur“, – kalbėjo jo tėvas.
O. Kvedaravičius tvirtino, kad sūnus slėpė savo išvykas į Ukrainą.
„Žinojo tik sesuo, kiti, bet mūsų jis pagailėjo, nenorėjo jaudinti. Dingdavo ryšys, laukėme“, – pasakojo vyras.
„Tai – per didelė kaina. Bet ne už tai jis apdovanotas, manau, už darbus“, – apie sūnaus žūtį kalbėjo jo tėvas.
1976 metais gimęs M. Kvedaravičius 2011-aisiais sukūrė apdovanojimų pelniusį dokumentinį filmą apie karo nualintą Čečėniją ir nuolat dingstančius jos gyventojus „Barzakh“. 2016 metais jo filmas „Mariupolis“ pateko į Berlyno kino festivalį.
2019 metais pirmasis jo vaidybinis filmas „Partenonas“ buvo išrinktas į Venecijos kino festivalio konkursinę programą „Kino kritikų savaitė“.
Nacionalinę kultūros ir meno premiją M. Kvedaravičius pelnė už bebaimę dokumentiką ir ryškų pėdsaką Lietuvos ir pasaulio kino padangėje.
„Mūsų tėtis buvo tiesiog nuostabus“
„Tokia formuluotė visada turėjo potencialą būti priimta, kaip teisingai apibūdinanti tėčio kūrybinį kelią. Jis sekė pasaulio įvykius ir geopolitines tendencijas, domėjosi jomis kaip antropologas ir asmuo, kuris norėjo jas užfiksuoti, patirti jų tėkmę. Taigi, buvo tikimybė, kad tėčio kūrinių tematika ir formatas atitiks tuometinės visuomenės politinį klimatą ir jie paliks ryškų pėdsaką“, – BNS atsiųstame komentare sakė režisieriaus sūnus Samuelis Kvedaravičius.
Pasak jo dukros Tėjos Kvedaravičiūtės, premija M. Kvedaravičius – „pripažinimas, kad mūsų tėtis buvo tiesiog nuostabus“.
„Aš norėčiau, kad mano tėtis būtų prisimenamas ne dėl mirties, o dėl jo gyvenimo. Už jo sugebėjimą matyti žmogų, jį suprasti, pajausti ir mylėti“, – teigė ji.
L. Balandžio / BNS nuotr.
Nacionalinės premijos pirmadienį taip pat skirtos rašytojui Kaziui Sajai, poetui Rimvydui Stankevičiui, operos solistui Edgarui Montvidui, kompozitorei Žibuoklei Martinaitytei-Rosaschi, kino režisierei Giedrei Žickytei.
Jomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.
Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 36 tūkst. eurų.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams bus įteikiamos kitų metų vasario 16 dieną.
Naujausi komentarai