Gyvenk ir džiaukis

Kai nusprendėme pasidomėti, kaip karštą vasarą tvankioje sostinėje iškenčia Lietuvos šalčio rekordininkas M.Stumbrys, netikėtai sužinojome, kad jis gyvena puikiai, tik ne Vilniuje, o Zarasuose. Atsikraustė čia su žmona Agne per karantiną. Galvojo – trumpam, bet išėjo taip, kad Zarasai tapo namais, matyt, ilgesniam laikui. Ir ne, ledo jis ten nerado – gamta, gausybė knibždančių idėjų ir milžiniškos veiklos erdvės paviliojo.

Norime padėti Zarasams atsigauti. Kad būtų gera ne tik iš čia kilusiems grįžti į tėviškę, bet ir kitiems atvažiuoti.

"Nebuvo mums Vilniuje sudėtinga, – sako vyras. – Aš manau, kad sostinė ir didieji miestai kaip tik tautiečiams yra savotiškas gyvenimo palengvinimas. Kažkas iškeliauja į kitas šalis ieškoti laimės, kažkas – iš provincijos į didžiuosius miestus ir pamiršta, kad savo gimtuosiuose miestuose mes galime padaryti labai daug, nors ir sunkiai. Miestai yra palengvinimas. Mes su žmona pasirinkome tokį sunkesnį kelią."

Ką pora veikia Zarasuose? Džiaugiasi gamta. Žmona Agnė atidaro kepyklėlę ir ten darbuosis. Modestas savo projektus vykdo. Ir naujai gimusius, ir tebesitęsiančius. Visai Vilniaus neapleido – daug bendrauja su vilniečiais. Tad dar ne visiškai atitrūkęs nuo gyvenimo, nepasinėręs į gamtą.

"Šiaip Zarasai nėra mano gimtasis miestas – tai gimtasis miestas yra mano žmonai, – sako M.Stumbrys. – Matau daug grožio šiame mieste, kuris iš tiesų yra pamirštas. Norime padėti Zarasams atsigauti. Kad būtų gera ne tik iš čia kilusiems grįžti į tėviškę, bet ir kitiems atvažiuoti. Čia gali būti gerokai daugiau padaryta, negu dabar yra, ir stengiamės daryti."

Sprendimas: pabėgimo kambarių kūrėjas ir iššūkių mėgėjas M. Stumbrys sostinę iškeitė į ežerų kraštą – Zarasus. Asmeninio archyvo nuotr.

Pašnekovas pasakojo, kad mintį įsikurti, gyventi ir dirbti Zarasuose pora gvildeno jau anksčiau, matė perspektyvas, vis kalbėdavo, kad gerai būtų pasiryžti ir išvažiuoti iš sostinės. Tik vis nežengdavo šio žingsnio – negi viską, ką didmiestyje susikūrei, taip ir paliksi. Karantinas viską paspartino – atvėrė akis. Suvokė, kad prie Vilniaus "riša" tik daiktai, kurie keliauja kartu. O visa kita, ir dar daugiau, gali turėti, kad ir kur atvyktum – tik dirbk, kurk ir džiaukis gyvenimu.

Mūza – būtina

M.Stumbrys, kaip pats sako, – vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris kuria pabėgimo kambarius. Kažkada jis su partneriu pirmieji atgabeno šią pramogą ne tik į Lietuvą, bet ir į Baltijos šalis. Modestas kuria juos iki šiol.

Mes žygiuojame kokias šešias valandas labai įvairiu tempu, kad sukeltume įvairias žmonių emocijas – nuo džiaugsmo iki nuostabos bei pykčio.

"Tiesą sakant, nors juos kuriu, nė karto juose nesu buvęs, – nustebina pašnekovas. – Draugas neseniai labai gerai pasakė: tai tu kaip Bachas. Net patį pirmą pabėgimo kambarį taip sukūriau: teoriškai žinojau, kaip turi būti, teoriškai sukūriau, o kiti tai įgyvendino. Iš to pirmojo kambario ir atėjo mano visos patirtys. Kadangi daugiausia pabėgimo kambarių Lietuvoje esu sukūręs, tai vargu ar kas turi daugiau patirties negu aš."

Anksčiau, kai pats buvo kelių pabėgimo kambarių savininkas, M.Stumbrys ir temas jiems pats sugalvodavo, ir visą veiksmą sukurdavo. Dabar viskas vyksta šiek tiek kitaip: kažkas turi patalpas ir nori padaryti žmonių traukos centrą – įrengia pabėgimo kambarį. Dabar labai populiarūs yra teminiai kambariai. Štai Kėdainiuose atidaro pabėgimo kambarį Radvilų tematika, Vilniaus universitetas rūsyje po bažnyčia nori padaryti edukacinį pabėgimo kambarį. Tad dabar tema dažniausiai gimsta arba bendraujant su užsakovu, arba užsakovas jau kreipiasi su konkrečia tema. Modestas su kolegomis tada svarsto, ar gali tai, kas yra užsakovo mintyse, būti ištraukta, padėta ant stalo ir materializuota. O jis – tas žmogus, kuris padaro, kad idėja taptų kūnu ir veiktų.

"Paprasčiau – jeigu žmogus sako, kad nori važiuoti, bet nežino kuo, tai aš jam padarau dviratį – veiksmų planą su dizaino, elektroniniais sprendimais, patalpų planų paruošimu, personalo apmokymu ir futuristinių modelių sukūrimu, kaip elgsis žmonės pas juos kambaryje, kad jie galėtų valdyti visą situaciją", – savo darbo specifiką paaiškina pašnekovas.

Pasak jo, turint temą kuriamas pabėgimo kambario veiksmų scenarijus. Jei tema labai konkreti, pavyzdžiui – istorinė, fantazuoti negali, turi remtis istoriniais faktais. Tačiau dažniausiai žmonės mėgsta laisvas temas, tad tereikia paleisti vaizduotę, kažką sukurti ir įdomiai pateikti. Tad tenka pasitelkti fantaziją ir apgalvoti, kaip tai techniškai įgyvendinti. Pabėgimo kambariai nėra vien spynutės ir rašteliai – tai kūryba, tad, pasak Modesto, mūza reikalinga ir tavo santykis su ja labai svarbus. Šiuo metu vyras baigia kurti naują pažintinį žaidimą, kurio metu, spręsdamas užduotis, keliauji ir susipažįsti su Zarasais. Žaidėjai galės juo naudotis nemokamai, tai yra maža dovana Zarasų miestui ir jo svečiams.

Ieško originalumo

Tad kas tas M.Stumbrys? "Neturiu sau vieno apibūdinimo, – sako jis. – Džiaugiuosi už tuos žmones, kurie gali pasakyti: esu Tomas, vadybininkas įrankių nuomos punkte. Jeigu man taip tektų, reikėtų nemažai laiko papasakoti, ką esu dirbęs gyvenime ir kaip savęs ieškojęs. Esu vieną kartą gyvenime ruošęs savo vaizdo CV, tai turėjau išbraukti nemažai to, ką esu dirbęs, kad neišeitų per ilgas."

O sunkiausia tuose žygiuose kiekvienam savo – kiekvienas esame unikali būtybė ir ne tik savo išvaizda, kūnu, bet ir smegenimis.

Pabėgimo kambarių kūrimas, pasak Modesto, – jo hobis. Taip, jis iš to valgo duoną, bet mano, kad ir iš hobio gali valgyti duoną, jei tai, ką darai, tau patinka. Neseniai jis pradėjo dar ir žygius po miškus organizuoti, ir ši veikla kol kas jam yra visiška naujovė.

Natūralu, kad kūrybingos asmenybės organizuojami žygiai – ne tokie, prie kokių visi įpratę. Kaip pats M.Stumbrys sako, tokių dar nebuvo nei Lietuvoje, nei pasaulyje – bent jau jam apie tai informacijos nepavyko rasti. Jis vadina tai patyriniais žygiais. Jų metu, grupelei žygiuojant mišku, atiminėjama po vieną žmogaus juslę, kad žmonės geriau pajaustų mišką.

"Kai paskelbiu apie žygį, dažniausiai jau per kelias dienas nebūna vietų, – sako pašnekovas. – Visų pirma todėl, kad aš vienu metu imu ribotą kiekį žmonių – noriu, kad tame žygyje dalyvaujantys žmonės gautų maksimalų dėmesį, kad vieni kitiems netrukdytų, kad nebūtų kažkokios makalynės, šaršalo. Mes žygiuojame kokias šešias valandas labai įvairiu tempu, kad sukeltume įvairias žmonių emocijas – nuo džiaugsmo iki nuostabos bei pykčio. Mano žygiuose negalima kalbėti, galvojau, kad tai bus visiems sunkiausia. Pasirodo, sąžiningiausiai tai daro ir dar po žygio kurį laiką tyli tie, kurie kasdieniame gyvenime šneka daugiausia. Matyt, todėl, kad nebejaučia visuomenės spaudimo nuolat balbatuoti. O sunkiausia tuose žygiuose kiekvienam savo – kiekvienas esame unikali būtybė ir ne tik savo išvaizda, kūnu, bet ir smegenimis. Vieniems sunku išbūti kvėpavimo sesijoje, kitiems sunku, kai atimi galimybę girdėti... Kartais užplūsta tokios emocijos, kurias net sunku paaiškinti, tik supranti, kad tam, matyt, tiesiog atėjo metas ir kūnas bei smegenys pasirinko būtent šį laiko momentą. Būna ir ašarų, ir džiaugsmo."

Nuomonė: ir iš hobio gali valgyti duoną, jei tai, ką darai, tau patinka, įsitikinęs M. Stumbrys. Butauto Barausko nuotr.

Atimama iš žygio dalyvių ir galimybė matyti, o tada tenka pasitikėti kitais pojūčiais ir kitu žmogumi. "Aš visada sakau: jūs manimi ne tik pasitikėkite šiame žygyje, jūs mane sekite ir manęs klausykite, nes jeigu ne aš, jūs pasiklysite. Iškart reikia suteikti žmonėms labai aiškią informaciją, kad nekiltų dvejonių, – sako Modestas. – Jeigu tu leidiesi į žygį, eini ne takeliais, ne pievele, o miškais, be jokių paruoštų trasų, tai arba pasitiki žmogumi, kuris tave veda, arba geriau net neik į tą žygį."

Pašnekovo teigimu, dar nebuvo, kad kam nors būtų kažkas negerai po žygio ar žmonės liktų nusivylę. Dėl ko jie eina į tokį išbandymą? Visų pirma, matyt, todėl, kad žmogui šiaip eiti yra labai smagu. Ėjimas yra judėjimas, ir tai yra pati lengviausia sporto forma – lengviau nei bėgioti, lengviau nei eiti su lazdomis. Visi moka tai daryti ir visi įsivaizduoja, kad moka daryti tai taisyklingai. Kitas dalykas – žmonėms patinka būti gamtoje.

"Labai gerai, kad žmonės eina į žygius, labai gerai, kad yra kas juos organizuoja. Bet tokiam žmogui kaip aš paprasti žygiai nepakankamai įdomūs, dėl to aš sukūriau šiek tiek kitokį konceptą ir juo vadovaujuosi, – sako M.Stumbrys. – Dabar džiaugiuosi kitokiais žygiais ir kitokiomis žmonių emocijomis. Mano žygiuose dalyvavo ne vienas ir ne du žygių mėgėjai. Jie sakė, kad tokiame žygyje dar nebuvę ir jiems čia buvo pats įspūdingiausias žygis."

Ieškojimai ir eksperimentai

Aš galvoju, kad visas mano gyvenimas yra ieškojimai, eksperimentai – tai yra mano gyvenimo variklis.

Paklaustas, kokios dar idėjos jo galvoje verda, pašnekovas neslepia: gausybė visko. O kai sugalvoji kokį netradicinį projektą, ir įdomu, ir smagu jį įgyvendinti. Pavyzdžiui, su Zarasų turizmo ir verslo informacijos centru jis tiek vietiniams, tiek miesto svečiams organizuoja nemokamą pažintinį žaidimą po Zarasus.

"Aš galvoju, kad visas mano gyvenimas yra ieškojimai, eksperimentai – tai yra mano gyvenimo variklis, – sako M.Stumbrys. – Tie eksperimentai su šalčiu taip pat atsirado iš ieškojimų. O tęsėsi dėl kovos su savimi, siekiant save nugalėti, užsidėti kažkokį pliusiuką gyvenime. Galbūt, kad kažkada galėčiau savo vaikams ir anūkams papasakoti... Daugelis nesupranta to mano buvimo lede rekordo prasmės ir užduoda man labai logišką klausimą: kodėl tu tai darai? Aš sakau – tai yra mano paties sau ir visiems kitiems įrodymas, kad mus riboja tik mūsų pačių nusistatytos ribos, o jas galima pastumti. Apie visus iššūkius, kuriuos sau susikuriu, galvoju būtent taip. Būdamas lede įrodžiau tai ir sau, ir tikiuosi, kitiems, nes daryti tai tik dėl savęs galbūt būtų per daug savanaudiška."

Iki šiol besitęsianti Modesto draugystė su šalčiu prasidėjo prieš maždaug devynerius metus dėl sveikatos – persikėlęs gyventi į Vilnių jis turėjo problemų dėl per didelio odos išsausėjimo, kurio priežasties niekas negalėjo paaiškinti. Buvo atlikta gausybė įvairiausių tyrimų, išbandyta visokiausių vaistų, bet situacija negerėjo. Kai vieną dieną vyrui visa tai nusibodo, jis nusprendė pabandyti kažką kito. Rado internete tokį dalyką kaip šalčio terapija. Buvo prabėgomis užsiminta apie tai, kad šaltis gali padėti išspręsti odos problemas. Kai pradėjo labiau domėtis, išsiaiškino, kad kūnui sveika kartkartėmis patirti šalčio šoką, o laikui bėgant šaltis tapo jo gyvenimo dalimi.

Tiesa, M.Stumbrys visada pabrėžia, kad nepriskiria savęs prie sveikuolių: "Žmonės labai dažnai painioja – jeigu maudaisi šaltame vandenyje, tai esi sveikuolis arba ruonis. Aš toks nesu. Taip, šilto vandens aš nenaudoju jau devinti metai, bet gyvenu labai įvairų gyvenimą, tikrai nesivaikau tų nesveikų, sektantiškų idėjų, kurios mane labai suvaržytų. Mėgstu ir sveiką maistą – kartais gyvename be mėsos, mėgstu ir nesveiką maistą – kartais pasidžiaugiame ir juo. Manau, kad gyvenime reikia surasti tokią gerą pusiausvyrą."

M.Stumbrys neneigia – yra buvę jo gyvenime ir tokių sumanymų, kurie nepavyko. Bet tai normalu – ne kiekviena fantazija, kuri šauna į galvą, tikrai būtinai yra gera. O ir iššūkiai laikui bėgant keičiasi. Pavyzdžiui, plaukti su baidare iš Kauno į Vilnių lapkritį – kažkada galvojo, kad tai iššūkis. Dabar galvoja kad joks čia ne iššūkis – pairkluoji 23 valandas, ir tiek.

Kaip į neeilinius Modesto sumanymus žiūri jo žmona? "Man atrodo, gal tiesiog susitaikė laikui bėgant. Žmona neprieštarauja, bet ji niekada neis su manimi į šaltą dušą – mes esame labai skirtingų temperatūrų žmonės: jai visada šalta, man labai karšta. Tiesa, kai pirmą kartą siekiau rekordo lede, žmona labai paskatino išlipti. Aš ten aišku ir užsibuvau ne tiek, kiek planavau..." – sako Modestas.

Veikti yra ką

Dabar, jau gyvendamas Zarasuose, M.Sumbrys mėgaujasi ežerų teikiamais malonumais ir vandens pramogomis. Pradėjo kultivuoti sportines baidares. Manęs, kad tai labai lengva, kaip su paprastomis baidarėmis – atsisėdi ir irkluoji. Paaiškėjo, kad ne. Reikia labai gerai išlaikyti pusiausvyrą. Tad vienos treniruotės metu net kelis kartus tenka išsimaudyti.

Zarasuose gausu įvairiausių pramogų, kurios susijusios su vandeniu, ir jam tai patinka, o nuostabi gamta užburia ir skatina kurti vis kažką naujo.

"Kai pakeiti gyvenamąją vietą ar dar kažką ir pasižiūri iš kito kampo – tiek yra ką veikti šiame gyvenime, – sako Modestas. – Mums visi sakė: jūs neturėsite ką veikti tuose Zarasuose, ko jūs ten važiuojate. O mes dabar jau nebeturime laiko, jau esame susimažinę įvairiausius savo planus, ir dar reikia juos mažinti. Dabar visi gąsdina, kad mes žiemą neturėsime ką veikti. Netikiu. Manau, jeigu jau turi ką veikti – tai ir turi ką veikti, nepaisant to, ar vasara, ar žiema."

Ateini į treniruotę pavargti, kad paskui laimėtum

Ilgiausiai išbuvęs apgaubtas ledu – taip oficialiai įvardytas M.Stumbrio pasiektas Lietuvos rekordas. Nusprendęs siekti rekordo, vyras teigė, kad lede išbus ne mažiau nei 5 min., tačiau nustebino pats save, lede išbuvęs 45 min. ir 10 sek.

Asmeninio archyvo nuotr.

M.Stumbrys – ne koks sniego žmogus. Jam patinka šiluma, patinka nueiti į pirtį, patinka šiltos dienos. Jo teigimu, prie šalčio žmogus niekada nepripras taip, kad tai būtų komforto būsena – visada bus šalta, gali grūdintis kiek nori. Šaltis, jo manymu, ta jėga, su kuria reikia nustoti kovoti, pripažinti savo pralaimėjimą – tada gali ilgiau išbūti ir pasimėgauti, bet ne šalčiu, o jo teikiamais malonumais. "Tik tas malonumas ateina tada, kai įvykdai tai, ko siekei, išlendi iš šalto vandens arba ledukų vonios – tada užplūsta endorfinai, didelė džiaugsmo banga. O visas procesas būna lyg treniruotės – ateini pavargti, kad paskui laimėtum. Juk niekas nesako: kokia buvo lengva, šauni ir ergonomiška treniruotė. Treniruotė būna alinanti, sunki, daug prakaito reikalaujanti, po jos norisi tik prisėsti ir pailsėti. Manau, kad nėra tokių žmonių, kurie mėgaujasi šalčiu. Visi mėgaujasi tuo, kas vyksta po to", – sako Modestas.

Pasaulyje buvimo lede rekordas – apie dvi valandos.