Šimtametis metraštininkas

Fotografas pirmąjį aparatą „Liubitel“ įsigijo 1949 m., paragintas savo sūnėno. Nuo tada prasidėjo ilgas kelias fotografijos pažinimo link. Fotografas  mėgėjas daug dėmesio skyrė šeimyninei, plačios giminės fotografijai, tačiau net ir artimų žmonių fone užfiksuoti to meto Mažeikiai, todėl A.Kulvinską drąsiai galima vadinti 6–7 dešimtmečio Mažeikių metraštininku.

Muziejininkų surengta paroda unikali keliais aspektais. Visų pirma, tai, kad parodos atidaryme dalyvavo pats nuotraukų autorius. Tai didelis muziejininko Vytauto Ramanausko, kuris sugebėjo įkalbėti garbaus amžiaus senolį sudalyvauti parodos atidaryme, nuopelnas. Antra, faktas, kad šimtametis fotografas dalyvavo savo darbų parodos atidaryme, vertas būti įrašytas į Gineso arba bent Lietuvos rekordų knygą. Trečia, nuostabą ir susižavėjimą kėlė tvirtų ir žvalių „smetoninių“, arba šiek tiek vėlesnių laikų „berniukų“, dalyvavimas ir ekspromtu išsakyti pasisakymai bei prisiminimai. Parodos atidaryme taip pat dalyvavo jaunesnės kartos fotografai veteranai Algimantas Pranas Tirlikas ir Jonas Strazdauskas.

Fotografavo kasdien

Parodos atidarymo metu šimtametis fotografas sakė, kad nuo 6 metų ganė kiaules, vėliau karves, dirbo kitus ūkio darbus, o 23 m. išėjo tarnauti į armiją. Tėvas išmokė meistrauti, todėl pats pasigamino radijo aparatą, kurį iki šiol turi.

Kai įsigijo fotoaparatą, tai su juo nesiskyrė ir kasdien kažką fotografavo. Anksčiau informacijos apie fotografavimą buvo labai mažai, bet susiradęs knygą, visą ją persirašė į kelis sąsiuvinius, o pagal pateiktus brėžinius pasidarė visą reikalingą techniką nuotraukų gamybai: didintuvą, raudonos šviesos žibintą, rėmelius nuotraukoms ir pan. Visos svarbesnės miesto šventės: paženklintos šūkiu „Laukiam komunizmo rytojaus“(1959 m.), Derliaus šventė (1959 m.), Mažeikių šimtmečio šventė (1968 m.), akimirkos iš baldų gamyklos gyvenimo (Algis Voras atėjęs į baldų fabriką 1957 m.), proginės eisenos, šventės ir paprasta sovietmečio kasdienybė išliko A. Kulvinsko negatyvuose, todėl šiandien tų laikų akimirkas galima pamatyti parodoje.

Pristatydamas fotografą, muziejininkas V. Ramanauskas pastebėjo, kad Mažeikiuose anais laikais fotografuojančių jau buvo nemažai, tačiau jiems nepavyko išsaugoti negatyvų ir istorinę pažintinę vertę turinti informacija tiesiog pražuvo ir nepasiekė mūsų. Įdomus ir toks faktas, kad pirmą kartą Mažeikių muziejuje A. Kulvinskas apsilankė 1928 m., tuomet, kai jis buvo tik įkurtas. Tada, dar vaikas, susipažino su muziejaus įkūrėju ir ilgamečiu vadovu mokytoju Stasiu Ličkūnu. Tai buvo kultūrai ir krašto tyrinėjimams pasišventęs žmogus, viena ryškiausių asmenybių Mažeikiuose tarpukario metais. Muziejui S. Ličkūnas vadovavo iki 1944 m.

Jubiliejinės parodos atidarymą papuošė ir joje dalyvavęs sūnus Petras su žmona Zita, anūkė Kristina Miknienė bei proanūkė Rusnė. Jau dešimtmetį A. Kulvinskas ir žmona Juozapa (87 m.) gyvena sūnaus Petro šeima  Mažeikiuose.

„Būdui žemaičių“ P. Kulvinskas sakė, kad tėvo pomėgis jam turėjo didelės įtakos. Nuo 1973 m. jis 15 metų dirbo su moksleiviais jaunųjų technikų stotyje ir vadovavo fotografijos ir kino mėgėjų būreliui, vėliau daug metų dirbo Klaipėdos paminklų restauravimo dirbtuvėse. Darbavosi restauruojant Plinkšių, Renavo ir Žagarės dvaro rūmus, Šiaulių malūną, Lazdynų Pelėdos muziejų Šiaudinės k., Akmenės rajone, ir kitur.

Fotografiją mėgsta ir A. Kulvinsko anūkė Kristina. 37 m. moteris sakė, kad nemažai fotografuoja, bet apie didesnius planus pašnekovė kalbėti pasikuklino. Sutapimas ar ne, bet šiuo metu Kristina, kaip ir jos senelis, dirba darbą, susijusį su baldų gamyba, ir yra bendrovės vadybininkė.

Pasibaigus oficialiajai parodos atidarymo daliai, fotografas neatrodė pavargęs ir neskubėjo namo. Muziejininkai jam aprodė kitose salėse eksponuojamas parodas, o pats A. Kulvinskas dar ne kartą leido jį įamžintų šių dienų fotografams.