Nuostaba - pirmoji ir tikriausia emocija, kurią patiri vaikštinėdamas po Naujasodėje, prie pat Druskininkų, įkurdintą tautodailininko Antano Česnulio drožinių ekspoziciją. Dviejų hektarų plote, prie vaizdingos Ratnyčėlės, telpa visas talentingo medžio drožėjo gyvenimas.

Tiksliau - nebetelpa. "Reiks jau į mišką plėstis", - juokiasi trisdešimties kūrybos metų stoteles čia įrengęs menininkas. O į klausimą, ar viskas - vieno paties pastangomis, santūriai atsako: "O kas gali padėti? Nebent tą kilometro atkarpą kas išasfaltuotų. Ir kaimas džiaugtųsi, ir lankytojams lengviau būtų atvažiuoti".

Pusamžio jubiliejui - malūnas

"Nebuvo gal tik Prezidento Valdo Adamkaus", - gaivina atmintį pasidomėjus, kokie lankytojų srautai čia plūsta. Sodyba, kurioje su žmona Onute gyvena bemaž trisdešimt metų, įtraukta į turistinius maršrutus, o reklama užgožiančią Grūto parko kaimynystę padeda įveikti iš lūpų į lūpas perduodami Naujasodėje viešėjusių mįslingi nutylėjimai: "Reikia pačiam pamatyti".

Skobia, drožia, konstruoja, planuoja, stato - lengviau būtų pasakyti, ko nedaro šio unikalaus kampelio šeimininkas. Savo penkiasdešimtmečio proga A.Česnulis suprojektavo ir nuo pradžios iki pabaigos pastatė malūną. "Turėjau surasti vietos savo darbams", - tarsi savaime suprantamą dalyką aiškina. Keturiuose malūno aukštuose, į kuriuos patenkama sraigtiniais laiptais, nebūtų sutilpę daugiau kaip tūkstantis darbų, kuriuos tuo metu buvo sukūręs.

Kai malūno pamatuose įmūrijo kapsulę su jauniausio iš šešių vaikų, Dariaus, vardu, neabejojo: malūno sparnai, kurie pasigavę vėją gamina elektros ir šilumos energiją, vainikuos daug didesnę medžio skulptūrų kompoziciją. Parką! Į jį važiuos iš visos Lietuvos.

Visų amatų meistras

Šešiasdešimtmetį ir trisdešimties kūrybinio kelio sukaktį šių metų vasarį šventė jame. Lauko akmenų siena, kurios nišose kaupiami Lietuvos meistrų Rūpintojėliai. Iš 90-ties nišų dabar užimtos 54-ios. Gelžbetoniniais batais apautas ir 200 kg sveriančią skrybėlę dėvintis milžinas, sterblėje laiko tonos akmenį. Ąžuolinis Kristoforas brenda per Ratnyčios upelį. Ant liepto sėdi svetingas senukas. Šventas Jurgis kovoja su slibinu.

Susimąstęs iš penkių metrų aukštumų žvelgia Šv.Petras. Lietuviško teatro istoriją atspindi scenos ant akmeninių pakylų. Reljefinėje kompozicijoje - "Krikštynos", "Vestuvės", "Atsisveikinimas" - užrašytas žmogaus gyvenimas. Amfiteatre po vieną ir grupelėmis sėdi "žiūrovai". Pavėsinėje iškabintas reljefų ciklas "Duonos kelias", kitoje pagal muziką sukasi mediniai šokėjai...

"Dar vaikystėje skaitydamas knygas paraštėse piešdavau mašinas", - atskleidžia savo polinkį į konstravimą. Todėl A.Česnulio sukurtos skulptūros ir šoka, ir skleidžia garsus, ir lieja vandenį, o sutemus nušvinta.

Tačiau labiausiai pavergia tikriausia gyvybe - išraiškingais charakteriais, nuotaikomis, judesiais - prabylantys mediniai žmonės. Portretisto talentą liudijantys darbai turi prototipus: arba iš kaimo gyvenimo, arba iš literatūros.

"Kai buvau jaunas, visas kaimas susirinkdavo žiūrėti per televiziją rodomų spektaklių - pagal Žemaitę, A.Vienuolį, V.Krėvę" - prisimena menininkas. Taip gimė lietuvių literatūros klasikų kūrinių inscenizacijos: "Marti", "Prieblandos", "Prie dangaus vartų".

Rekordas - per dieną

"Ąžuolas", - ilgai neieško atsakymo, kuris medis tinkamiausias drožti. Išimtis - trijų šimtų metų senumo pušis, kuri stovėjo Lazdijų rajone seniai nudžiūvusi, kol kažkas susiprato pasiūlyti talentingam drožėjui. Taip 2003-iaisiais gimė "Žmogaus ir medžio gyvenimas".

"Medis reikalauja ir priežiūros", - tikina meistras ir džiaugiasi, kad tvarkytis padeda šeima - žmona, vaikai. Jau ir pajamas skaičiuoja. Penkių litų bilietas į sodybą prieinamas kiekvienam, čia ir vestuvininkai būriu suguža, ir ekskursantų autobusai stabteli.

"Tik kavinės nedarysiu, o tai įsilinksminęs jaunimas dar nusiaubs skulptūras", - sako A.Česnulis, džiaugdamasis, kad svečiai kol kas čia nesiautėja. Gal įpareigoja pagarba darbui, kuris ne per valandą gimsta.

Buvo laikas, kai A.Česnulis po tris dešimtis didelių medžio skulptūrų vos ne kiekvieną savaitę išdroždavo, o rekordą pasiekė kurdamas "Klumpdirbį" - per dieną, kai reikėjo ką nors naujo įduoti vežti į parodą Maskvoje. "Vasaros diena ilga. Nuo saulės patekėjimo iki sutemų laiko marios. Ėmiau ir padariau, įdaviau, o atgavau su aukso medaliu", - juokiasi prisiminęs 1983-iuosius.

Tai apdovanojo Dzievulis tą atkaklų dzūkelį - ir talentais, ir darbštumu. Kalbasi tarpusavyje išeidami lankytojai. Duok Dieve jam sveikatos - mintyse priduri, išeidamas pro vartus, virš kurių išdrožta: "Laukiame sugrįžtant".

Reikšmingiausi A.Česnulio įvertinimai

1982, 1983, 1987 m. - bronzos, aukso ir sidabro medaliai Liaudies ūkio pasiekimų parodose Maskvoje.
1986 m. - Lietuvos valstybinė premija.
1998 m. - Kultūros ministerijos P.Galaunės premija.
2007 m. - paroda Užsienio meno muziejuje Rygoje.

Kūriniai eksponuoti Vokietijoje, Vengrijoje, Armėnijoje, Indijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir kt.
Darbai puošia Vilnių, Juodkrantę, Druskininkus, Lazdijų, Šiaulių, Raseinių, Plungės, Šalčininkų rajonus, Vokietijos, Vengrijos vietoves. Ir A.Česnulio gimtąjį Kriokšlio kaimą netoli Čepkelių raisto.