– Išėjus pirmajam jūsų romanui, tikrojo vardo atskleisti nesiryžote. Buvo kokia nors priežastis?

– Aš niekuomet jo neslėpiau. Pasivadinau Tyla Audroje, nes norėjau atskirti rašytojos veiklą nuo asmeninio gyvenimo. Taip man daug paprasčiau. Tas rašytojos pasaulis daug įdomesnis nei tikrasis. Persona, kuri slepiasi už to vardo, kur kas daug labiau intriguojanti. Juk paslaptis visados labiau traukia.

– Kai rašėte pirmąją knygą, ilgai nepasakojote apie tai net artimiesiems. Kodėl?

– Man kūryba tiesiog buvo nuostabi terapija. Prasidėjus pandemijai, kai namuose karantino uždarytus žmones apėmė kone masinė psichozė, aš prisiminiau savo seną idėją parašyti romaną. Kai pasinėriau į rašymą, nebeliko laiko televizijai, kuri tik baugino kraupiomis žiniomis. Nauja atrasta veikla nukeldavo ten, kur gera ir miela. Neteko išgyventi neigiamų emocijų dėl to, kad esu uždaryta ribotoje erdvėje, nes paprasčiausiai gyvenau savo knygoje.

Pirmąjį romaną parašiau tiesiog žaibiškai. Kaip ir daugumai naujokų, atrodė, kad esu jau toli pažengusi rašytoja ir mano kūrinį galima spausdinti. Dabar, kai jau turiu patirties, iš to ima juokas, nes daug darbo reikia įdėti, kad knyga būtų išleista. Deja, pirmasis rankraštis buvo atmestas. Pasijutau morališkai sužlugdyta.

– Kaip pavyko save įtikinti, kad viena nesėkmė – dar ne istorijos pabaiga?

– Sukandau dantis, nurijau nuoskaudą. Aš kovotoja, kaip ir visos mūsų giminės moterys. Supykau, pasakiau sau, kad nesustosiu, atsisėdau ir sukūriau dar vienos istorijos rankraštį, dabar tai jau išleista knyga „Tas nuostabus mūsų gyvenimas“. Bet koks aplinkinių negatyvumas, neigiami, bet nepagrįsti komentarai mane iki šiol dar labiau motyvuoja siekti daugiau.

– Kurį iš savo šeimos narių labiausiai nustebinote debiutu, pažymėtu raide S?

– Kad kuriu istorijas, mano šeima sužinojo tik tada, kai rašymas jau buvo virtęs mano gyvenimo būdu ir kai pasirašiau meilės romano „Tavo akimirkos nuodėmė“ leidybos sutartį. Labiausiai prajuokino vyriausio sūnaus Aurimo reakcija. Jis man pasakė: „Galėčiau įsivaizduoti viską, bet kad tu parašysi knygą...“

Kad kuriu istorijas, mano šeima sužinojo tik tada, kai rašymas jau buvo virtęs mano gyvenimo būdu ir kai pasirašiau meilės romano „Tavo akimirkos nuodėmė“ leidybos sutartį.

– Kaip manote, ar Lietuvoje erotiniai romanai vis dar yra tabu?

– Sunkus klausimas. Aš daug skaitau knygų anglų kalba ir galiu tvirtinti, kad erotinio romano žanras užima atskirą vietą literatūroje. Pasaulyje tokių knygų leidžiama labai daug. Lietuvoje, mano akimis žiūrint, mes turime vos kelis erotinius romanus. Pas mus išleidžiama daug meilės romanų, kurių autoriai įsidrąsina įkelti vieną ar kitą atvirą sekso sceną. Tačiau būkime atviri bent jau patys sau – tai labai toli nuo erotinio romano. Lietuvoje erotiniam romanui sunku egzistuoti. Leidykloms šis žanras, manau, yra iššūkis, nes net ir meilės romanai atrodo kaip literatūra be vietos. Žmonės juos mėgsta skaityti, bet bijo tuo girtis, lyg toks pomėgis būtų kažkuo nepriimtinas visuomenei. O juk mums kiekvienam toji romantinė meilė labai reikalinga.

Taigi, grįžtant prie klausimo, ar erotinis romanas yra tabu? Taip. Nors galvą galiu guldyti, kad tokia knyga būtų graibstyte grabstoma, nes skaitytojas yra, jis laukia ir tikisi. Tačiau mes judame į priekį ir prie to judėjimo smarkiai prisidėjo klubas MRM (Meilės romanų mylėtojų klubas). Jo veikla prasidėjo internete, vėliau atsirado ir gyvas bendravimas. Tai parodė visiems, kiek daug žmonių Lietuvoje renkasi skaityti jausmus žadinančią literatūrą. Klubas leidžia atsiskleisti daugumai naujų rašytojų, tai irgi labai džiugina. Lietuviški meilės romanai bando konkuruoti su kitų žanrų knygomis, įrodydami tik viena: šis žanras reikalingas. Smagu leisti knygas, kai žinai, kad žmonės jų laukia.

– Kalbėdamos apie skaitytojus juos priskiriame vyriškai lyčiai, tačiau juk išties dažniausiai tai būna skaitytojos. Ar pažįstate meilės romanus skaitančių vyrų?

– Mano knygose vyrų veikėjų yra kur kas daugiau nei moterų. Tačiau ir realiame gyvenime pažįstu keletą vyrų, kurie skaitė, ką esu išleidusi. Rašant man labai patinka atskleisti veikėjų požiūrį ir mintis aktualijų atžvilgiu. Ta pati taisyklė galioja ir kai pati stebiu gyvenimą. Turiu išleistų ne vien popierinių knygų. Jų yra ir interneto knygų skaitymo platformose. Tai man suteikia puikią galimybę stebėti, kas ir kada jas skaito. Kai meilės romaną paima skaityti vyras, man labai įdomi jo reakcija. Esu mačiusi, kaip vyras neatsitraukia nuo knygos visą savaitgalį. Tai, spėju, jam buvo įdomu. O kodėl? Mano knygose nėra saldžios meilės istorijų. Jose daug veiksmo, įtampos, o tai traukia ir vyrus.

– Per labai trumpą laiką išleidote keturias knygas. Ar sunku būti produktyvia rašytoja?

– Neskaičiuoju, kiek esu parašiusi. Todėl pasidarė net pačiai įdomu. Skaičius nustebino – turiu aštuoniolika visiškai baigtų rankraščių ir penkias nepabaigtas rašyti istorijas. Keturios knygos popierinės, šešios internetinės ir net viena audioknyga, kurią įgarsino Faustina Meiliūnaitė, ištikima mano gerbėja. Pasiklausyti savo teksto buvo visai nauja ir labai maloni patirtis. Kas dar neskaitė internete ar neklausė, šventiniu laikotarpiu ji labai tinka. „YouTube“ platformoje ji vadinasi „Tos Kalėdos“. Labai daug žmonių klausėsi – jei tai būtų popierinė knyga, džiaugčiausi tokiu tiražu. Knyga „ Tu – mano rojus“ virto „You Are My Heaven“ ir jau išsikovojo sau vienos Anglijos leidyklos dėmesio. Nežinau, ar galiu vadintis produktyvia rašytoja. Rašymas man – didžiulis malonumas. Galėčiau tai daryti nuolatos. Mano galva pilna istorijų. Pakanka tik pradėti rašyti, ir pasipila mintys. Manau, tai didelė gyvenimo dovana.

– Koks metų laikas jums labiausiai siejasi su meile – pavasaris, vasara, o gal Kalėdos?

– Meilė man – jausmas. Ne, tai ne tuščia žodinė deklaracija. Meilė – tai mylimo žmogaus paruoštos arbatos puodelis, kai to nesitiki. Tai šiltas pledas, kai netikėtai užsnūsti. Tai palaikymas už rankos, kai reikia padrąsinimo. Ir žinojimas, kad visados gali atsiremti į jo petį, kai apninka abejonės savimi. Ir tai man kur kas daugiau nei banali frazė: „Aš tave myliu.“ Jausmams ir jiems išreikšti nėra sezono, laiko ar vietos. Mylėkime savo artimą, juk niekados nežinai, kiek tau skirta gyvenimo laiko jį turėti šalia. Taip greičiausiai pasakytų mano geruolė, neseniai parašytos novelės „Gal kada nors...“ herojė Skaistė. Ji mano Kalėdų angelas, ir aš jai labai pritariu. Ji juk teisi, tiesa?

Meilės išsiilgusioms širdims

Keturios žinomos lietuvių autorės Ilona Madelaine, Donata Kontenienė, Tyla Audroje ir Asta Jolanta sukūrė tikrą šventinį skaitymo malonumą meilės išsiilgusioms širdims. D. Kontenienė – perkamiausių lietuviškų meilės romanų autorė – sugrįžo su nauja istorija. Novelėje „Kažkas stebuklingo, arba Dvi minutės po vidurnakčio“ Danielio Silverio ir Jumos meilė padės sulaužyti tam tikrus tabu ir nustebins netikėta atomazga. I. Madelaine, šmaikštaus ir karšto debiutinio romano „Nuodas“ autorė, pasakoja apie vaikystės draugų Mėtos ir Džiugo jausmų išbandymus Dzūkijos kaime. „Kalėdos Piktavilkiuose“ – smagios ir aistringos. Tyla Audroje – meilės romanų autorė, 2022 m. debiutavusi įtraukiančiu romanu „Tavo akimirkos nuodėmė“ jau spėjo pradžiuginti skaitytojus trimis knygomis. Jos šventinėje novelėje „Gal kada nors...“ likimas po skaudžių netekčių suveda Skaistę ir Žilviną. Jų šventės bus paskanintos gera doze optimizmo. A. J. Miškinytė, trijų knygų ir radijo pjesės „Mama, aš tave myliu“ autorė, savo kūryboje liečia šeimos, paauglių, moters brendimo temas. Intriguojantį novelės „Vienišų širdžių dėlionė“ siužetą įsuka Letos ir Lilės sprendimas Kalėdas sutikti ne su giminaičiais, kaip visada, o pakvietus į svečius du atsitiktinai sutiktus pažįstamus vaikinus. Kuo visa tai baigsis?

Iš novelių rinkinio „Keturios meilės istorijos“

Tyla Audroje „Gal kada nors...“

Koja už kojos, šviežiame sniege palikdama pėdsakus Skaistė žingsniavo ten, kur daugybę kartų ketino sugrįžti, bet vis nesiryžo. Širdis neramiai dunksi krūtinėje. O kas, jei tos kavinės nebėra? Juk praėjo penkeri metai. Nepalankios ekonominės sąlygos, kovidas, maža kas galėjo nutikti. Štai posūkis, o už jo... Šviečia langai... Kavinė veikia. Skaistė atsidūsta ir sustingsta nedrįsdama paliesti durų rankenos. Snaigės sklando aplink, tarsi norėdamos apdengti, apsaugoti. Ruošėsi tiek ilgai, parskrido į Lietuvą, o dabar... Užsimerkusi pamėgino prisiminti, kaip jiedu čia buvo užėję TĄ kartą. Prisivertė nusišypsoti ir pagaliau žengė vidun. Niekas čia nebuvo pasikeitę, gal tik sienos perdažytos.

– Viena būsite? – pasiteiravo padavėja, Skaistei nė nespėjus apsidairyti.

– Viena, – atsakė lyg pažadinta iš miego ir nedrąsiai nusišypsojo, rodydama į staliuką prie lango. – Ar galėčiau atsisėsti štai ten?

Padavėja mandagiai linktelėjo, padėjo ant staliuko meniu ir atsitraukė, palikdama Skaistę vieną su jos mintimis, kurios tuoj pat nuskrido į praeitį. Tai buvo ta diena, kai jiedu susitiko mėnesį nesimatę. Abu nekantravo kuo greičiau atsidurti lovoje, nors prieš akis dar buvo visa savaitė. Tik jam ir jai. Skaistė užsigeidė pyragėlio su šilauogėmis, nedrąsiai atsignybo gabalėlį ir įsidėjo į burną. Valentas įdėmiai stebėjo, kaip ji valgo... Atrodė šiek tiek įsitempęs.

– Ar jau išsirinkote? – tarsi iš miegų pažadino padavėjos balsas.

– Norėčiau pyragėlio su šilauogėmis ir kavos.

Kai ant stalo atsirado balta lėkštutė, kurioje puikavosi baltu glajumi aplietas skanumynas, Skaistė negalėjo atsigėrėti. Šaukšteliu atsignybo kraštelį. Minkštas biskvitas suteikė tikrą palaimą gomuriui, o trintų uogų sluoksnis priminė tą laiką, kai Valentas ją vežė supažinti su savo močiute į Telšių rajoną. Močiutė įdavė kraitelę jai į rankas ir abu išsiuntė į mišką rinkti uogų anūko mėgstamam pyragui. Tik senolė nežinojo, kad tas uogavimas užtruks tiek ilgai... Juedu, aišku, rinko tas uogas, bet paskui mylėjosi pievoje pamiršę visus pyragus. Viskas klostėsi taip greitai... Paskui buvo pirmosios jų bendros atostogos Santorine. Valentas statė paplūdimyje smėlio pilį, juokėsi ir pylė smilteles jai ant bambos. Stebėdami saulėlydį prie jūros juodu svajojo ir kūrė ateities planus. Kokie laimingi buvo kartu... Buvo...

Skaistė sunkiai atsiduso. Kodėl? Dieve, kodėl viskas turėjo baigtis?! Ir dar taip siaubingai...

Ašaros išdavikės nutekėjo per skruostus. O juk atrodė, kad jau buvo išverkusi visas ašaras. Ji čia atėjo prisiminti, kokia buvo laiminga. Kaip stipriai juodu mylėjo vienas kitą. Kaip rengėsi atšvęsti vestuves. Tiek visko planavo, tiek buvo šurmulio ir nervų. Pulkas svečių su kalnu dovanų susirinko dar vestuvių išvakarėse. Naktį, kaip ir dera prieš vestuves, juodu praleido atskirai. Ryte jaunikis su pabroliais kažkodėl vėlavo. Skaistė sunerimo. O paskui suskambo telefonas. Ir nieko nebeliko – nei meilės, nei vilties.

Valentas žuvo geležinkelio pervažoje jų vestuvių rytą. Išėjo neperspėjęs, palikęs tik vienatvę ir skausmą. Skaistė gedėjo penkerius ilgus metus, tarsi tikėdamasi stebuklo, kad vieną dieną jis sugrįš. Negalėjo atsisveikinti, neįstengė paleisti. Tačiau šiandien ji tai padarys – prisiekė sau. Paleis Valentą amžiams ir daugiau nebeverks.

Dar ilgai sėdėjo žvelgdama kažkur priešais save. Tada nusimovė nuo piršto sužadėtuvių žiedą ir sušnabždėjo:

– Atleisk man, kad paleidžiu...

Užsidengusi veidą rankomis sukūkčiojo iš pat širdies gelmių. Tačiau staiga atsitiesė, ryžtingai vienu gurkšniu ištuštino espreso puodelį, sugrūdo žiedą į pyragėlį ir, metusi ant stalo dvidešimtinę, pakilo nuo stalo. Lyg išprotėjusi stvėrė nuo vąšio paltuką ir kone bėgte pasileido link durų, pakeliui bandydama apsirengti. Atbula ranka niekaip nerado rankovės, o pro ašaras nematė kelio. Staiga už kažko užkliuvo ir vos neišsitiesė visu ūgiu ant grindų. Laimė, ją sulaikė tvirtos vyriškos rankos.