Meilė ar pasiaukojimas

Menininkės kvietė kalbėtis meilės tema – rinko istorijas, nutikimus, mintis, klausė patarimų. "Vienas vyresnio amžiaus vyras priminė, kad meilė yra negalima be atsidavimo, pasitikėjimo ir aukos. Jei nieko neduodi – nieko ir negauni, kiek duodi – tiek ir gauni. Manau, kad labai dažnai turėdami bet kokių santykių pamirštame tą aukos momentą. Reikia tikėtis ne tik, kad dėl mūsų darys, bet nepamiršti, kad ir mes turime labai daug duoti..." – prisimena G.Grinevičiūtė.

Meninėje rezidencijoje surinktos istorijos – tai naujo, dueto kuriamo kūrinio "I slave" dalis. Meilės temą naujai kuriamam kūriniui menininkės pasirinko palengva – jos pastebėjo, kad kiekvieno susitikimo pradžioje tarsi ritualas tampa pokalbiai susijusiomis temomis, taip pat rezidencijoje su švedų menininkėmis, gavę užduotį, taip pat susietą su meilės tema – atliko improvizaciją, vėliau išsivysčiusią į miniatiūrą, tapusią įkvėpimu.

"Meilė yra emocijų rinkinys, kuris mus lydi absoliučiai visą gyvenimą. Ji ne tik apie vyro ir moters ar moters ir moters ryšį. Meilė yra visur visada visaip kaip: nesvarbu ar tu esi vienas, susituokęs, išsiskyręs ar našlys... Tai yra labai stipri ir įdomi tema", – teigia Agnietė Lisičkinaitė ir prisimena momentą, kaip po susitikimo prie jos priėjo moteris. "Aš kalbėjau, kad esu vieniša ir klausiau patarimų, kaip man susirasti vyrą... Ji tiesiog priėjo prie manęs, uždėjo ranką ant peties ir sako: "Aš jaučiu, kad tu būsi puiki marti. Viskas bus gerai!" – prisiminė A.Lisičkinaitė.

Menininkės pripažįsta, kad meilės temos mene dažnai prisibijoma dėl jos kičiškumo ir popsiškumo, tačiau jų dueto tai negąsdina – jų kūrybos priemonėmis kaip tik virsta persikūnyti padedantys perukai ar kiti popkultūros simboliai.

Projektas "I slave" – tai antrasis dueto spektaklis, kuris bus kuriamas nepasislėpus po perukais ir B&B personažais, o pristatomas Agnietės ir Gretos vardu (vasarą menininkės prisistatė "Einu pirkti pieno").

Spektaklyje bus nagrinėjama bendravimo ir vergavimo tema. "Klausimas, kiek iš tikrųjų kitam žmogui reikia duoti, nes mes kartais įsivaizduojame pagal save, kaip viskas turi vykti. Ir tada tikimės, kad pagal mūsų įsivaizdavimą ir kitas žmogus taip turi daryti. Bet iš tikrųjų taip nėra. O meilės temai mes vergaujame visada, nepaisant, ar turime porą..." – teigia menininkės.

Menininkės džiaugėsi lengvai užmezgusios ryšį su vietos bendruomene. "Žmonės labai nori bendrauti ir jaučiasi, jog jiems bendravimo ypač reikia", – pastebėjo G.Grinevičiūtė. (D. Merkšaičio nuotr.)

Skirtingų kartų patirtys

"Tikslinė grupė, su kuria mes norėjome dirbti, yra būtent vyresni žmonės. Buvo įdomu, kaip mums pavyks su jais užmegzti ryšį ir ar jiems bus malonu, patogu kalbėtis, atsiverti, bendrauti ir judėti su mumis. Tačiau mes esame nustebintos ir džiaugiamės bendruomene, kuri prie mūsų prisijungė! Visi be išlygų buvo tikrai atviri ir noriai dalijosi patarimais, asmeninėmis istorijomis, pasakojimais, pamąstymais. Ši rezidencija Žaiginyje mus nustebino gerąja prasme, parodė, kad žmonės labai nori bendrauti ir jaučiasi, jog jiems bendravimo ypač reikia", – pastebėjimais dalijosi G.Grinevičiūtė.

"Senjorų istorijos nesibaigė, o kartais mums jas net tekdavo mandagiai stabdyti ar nutraukti. Tikriausiai, jei būtume ilgiau ar grįžtume po kurio laiko, šie žmonės dar giliau ir kitaip atsivertų. Bet tai natūralu – niekas tau nedrėbs savo asmeninių išgyvenimų ar nuoskaudų pirmame susitikime", – papildo A.Lisičkinaitė. Duetas džiaugiasi, kad bendruomenės nariai nesistengė parodyti tik fasadinės pusės, pasitikėjo ir buvo nuoširdūs.

A.Lisičkinaitė ir G.Grinevičiūtė pastebi, kad Vakarų visuomenėje ypač aktyvus jaunimo kultas. Ir nors sutinka, kad svarbu jauniems profesionalams įsitvirtinti, vyresnioji karta lieka nustumta. "Jie neturi kur dėtis. Patys, aišku, prisigalvoja daugybę veiklų, bet jie tampa atskirta grupe, jų niekas neįtraukia... Noras bendrauti su vyresniaisiais ir įtraukti juos į savo veiksmus mums kilo pasamoningai. Ir išties gana egoistiškai – ne tik, kad jiems gera daryti, bet tai labai naudinga medžiaga. Ieškoti sutarties taškų su skirtingomis kartomis ir kaip mes išsiskiriame, ir kaip galime rasti bendrą kalbą... Tai padeda ne tik kuriant meną, bet ir visuomenės gyvenimui", – paaiškina G.Grinevičiūtė. Jai antrindama A.Lisičkinaitė mano, kad ne kliūtis ir tam tikrais klausimais kartais konsenvatyvesnis ar stigmatizuotas senjorų požiūris. Menininkės bendrauja nuoširdžiai ir atvirai, o nepatogių klausimų joms nėra, tad atsiveria puikia terpe diskusijai ir dialogui.

Meilės temos mene dažnai prisibijoma dėl jos kičiškumo ir popsiškumo, tačiau jų dueto tai negąsdina.

"Esame gana drąsios ir atviros, tikros už savo vertybes ir ideologijas, kuriomis tikime. Man atrodo, labai gražiai sužaidžia, kai žmonės pamato, kad mes puikios, jaunos, įdomios merginos ir staiga dar padedame ant stalo nelabai patogių temų. Niekada nebuvo, kad jaustume stiprią atmetimo reakciją. Tu matai vertinimą, bet tai ir yra dalybos, tai ir yra dialogas", – įžvalgomis dalijasi A.Lisičkinaitė.

Menininkės pastebi, kad užsienio valstybėse senjorai atviresni. Tačiau posovietinėse valstybėse viskas kitaip – ir nors neragina nuogiems vaikščioti gatvėse, tačiau įžvelgia edukacijos stoką ir nepatogių temų gausą.

Girdinti visuomenė

Pasitelkdamos B&B personažus abi menininkės aktyviai dalyvauja ir socialiniuose įvykiuose. Dažnas jų projektas paliečia visuomenės tobulinimą ir nors idealia visuomene kūrėjos netiki, linki visiems vieni kitus girdėti.

"Norėčiau, kad Lietuvoje būtų nuolatinis dialogas, kuriame abi pusės girdi. Įprastai yra daug kalbama ir diskutuojama, tačiau dažnai pilama į vieną pusę. Mes nesikalbame – dažniausiai rėkiame vienas ant kito ir žinome, kaip turi būti geriausia... Svarbu, kad pradėtume girdėti. Esmė yra priimti kitoniškumą – nereikia mėgti, bet ir neteisti..." – viena kitą papildydamos dalijasi šokio profesionalės.

Ši meno rezidencija – tai profesionalaus šokio meno sklaidos projekto "PROmetėjas" dalis. "PROmetėjas", sėkmingai pradėjęs kelionę Kauno regione, atkeliauja į Jonavą. Čia rugsėjo 5 d. bus nemokamai rodomas Šeiko šokio teatro spektaklis "Mano Piteris Penas". Po jo šiuolaikinio šokio stotelėse meninės rezidencijos – Mariaus Pinigio "Kūrybiško kūno anatomija" ir Indrės Puišytės-Šidlauskienės "Intervencijos". Abiejose rezidencijose pasitelkiant šokį vyks kūrybinės dirbtuvės vietos jaunimui. Projektą "PROmetėjas" iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.