Mintys, gimusios po Karališkojo Birštono plenero, – į save, sykiu kūrusius kolegas ir šiųmečius jų kūrinius.

Rašau dar nepamatęs, kaip atrodo tikrovė, rašau dar nebūdamas tikras tuo, kaip turėtų būti ar atrodyti galutinis tikslas. Tiesa juk visada šviesi esti, šviesi ir spalvinga, arba tikslingai vienspalvė ar galbūt, tiksliau, monochrominė. O tai irgi dažnai turi aiškius, vientisus stilistikos rėmus, kurių net ir nederėtų stengtis išvengti.

Alonas Štelmanas

Beribis, savo stilistikoje besimaudydamas, ribotam žaidimui save tikslingai apibrėžęs ir tikslingai save benukreipiantis Alonas Štelmanas. Jam, atrodo, sunku kalbėti žodžiais. Ir teisingai – kam tie žodžiai, jeigu danguje dega žvaigždės? Šitą suprasti, stengtis paneigti yra beprasmiška ir garbėtroškiškai nekuklu. Kaip visada, sunku yra kovoti su klasikais, klasikiniais mokytojais diktatoriais, sunku, betgi derėtų – gerai, jeigu neprivalu. Bet kurio mokinio kryptis byloja apie baisų mokytojo pasmerkimą savęs besigailinčiojo, pralaimėtojo vaidmeniui.

Mantas Maziliauskas

Manto Maziliausko pozicija – dar kur kas klastingesnė. Kas tokie mes esame, kur einame, ko ieškome, ko siekiame? Jis – kaip šachmatų didmeistris ir vėl visiems jį supantiesiems viešai skelbia matą trimis ėjmais. Tiesa yra viena: baltieji pradeda ir laimi. Taigi, jei jau pradėjome, tai ir laimėti taip pat privalome. Jis – antrosios, o galbūt jau ir pirmosios lietuviškos religijos kontekste atrodo lyg sunkusis krašto puolėjas, išmetęs užkeiktą lemiamąjį metimą. Laikas švieslentėje rodo dar likusią šimtąją sekundės dalį, kamuolys jau, ačiū Dievui, ore, metimas jau atliktas, bet ar jis taiklus, niekas neturi teisės net įsivaizduoti.

Aušra Anziulytė

Aušra Anziulytė skelbia pasauliui metalinės širdies plakimo egzistavimą, ir jeigu M.Maziliausko cinkuotas metalinis rėmas skleidžia labiau pomirtinį šaltį, tai ji,  priešingai, priverčia savąjį cinką alsuoti ir, žvelgiant į jos oranžines, gyvybingas sroves, norisi ne tik gyventi, bet pasilikti amžiams čia pat šiame lyg ir narvą primenančiame kūne. Nors, pasak vieno Lietuvos poeto Algirdo Kaušpėdo, „neina medis į meilę metalo“, bet metalo sukelta aistra šiai tapytojai sunkiai yra įvardijama kitokiu, ne meilės vardu.

Raimundas Majauskas

Raimundas Majauskas šiais metais, be abejo, yra pats spalvingiausias. Tokių spalvinių fontanų jau seniai neteko matyti net ir jo paties amplitudėje. R.Majauskas šiais metais atlieka šaulio vaidmenį. Šaulys – tarytum koks Amūras, į žiūrovus belaidantis aistra ir meile prisodrintas strėles. Žiūrint į jo amžinąjį pavasarį primenančias spalvines iškrovas neverta slėpti savo širdies – Amūras bet kuriuo atveju vis tiek į ją pataikys.

Violeta Juodzevičienė

Violeta Juodzevičienė, tarsi lietuviškajame folkore vis dar tebesklandantis rudeninis paukštis, labai meistriškai atiduoda visą save šiam auksaspalviam metų laikui. Nors vasara daug kam gali pasirodyti spalvingesnė ir smagesnė nei ruduo, bet taip gali atrodyti tik vaikui, nuo tikrojo rudens esančiam dar labai toli. Juk ir viščiukus, kaip sako patyrę žmonės, skaičiuoja rudenį. O skaičiuoti šiuo atveju tikrai yra ką.

Algirdas Šakalys

Algirdas Šakalys su savo viename paveiksle sutalpintu diptiku įpina labai giedros ir aiškios simbolikos: žiurkė jo paveiksle, pavadintame „Žiurkės metai“, nors ir turėdama ožio ragus, vis tiek lieka ta pati žiurkė. O glaudus tarpusavio ryšys su apatinėje paveikslo dalyje įkomponuotu, dar sovietinius laikus menančiu ir tikrovėje šių siaubingųjų graužikų prieglobsčiu pavirtusiu jaukiuoju kampeliu. Viskas šiame paveiksle lieka giedra ir nematyti nė mažiausio debesėlio – kaip ir pats Birštono kurortas sukelia vien teigiamų ir gerų prisiminimų.

Irena Mikuličiūtė

Irena Mikuličiūtė vaizduoja vietinės Birštono gyventojos veidą. Pats veidas nutapytas  labai techniškai, laisvai ir sumaniai. Žalioji spalva autorės įvaldyta preciziškai impulsyviai ir netikėtai, kaip ir pati veido anatomija, matyti, kad yra ne išmokta sausai savo galvon kemšant anatomijos mokslą, o tiesiog jaučiant ir improvizuojant, žaidžiant saviraiškos būdu.

Sigitas Straigis

Sigitas Straigis šiuolaikiškai destruktyviai novatoriškai, neįtikimai jaunatviškai sprendžia medžio draskymo ir jo žalojimo problemą, fiziškai jį traiškydamas ir emocingai niokodamas, netgi priversdamas iš pirmo žvilgsnio lyg ir mirusį, be gyvybės ženklų likusįjį natūralų, prieš tai dar niekieno nepaliestą ir tik nužievintą medžio dalį kaukti iš skausmo. Lietuvių tautosakoje yra prašoma Viešpaties suteikti žmogui augalo stiprybę, o S.Straigiui jo stiprybės gali pavydėti netgi labiausiai lietuvių tautosakoje išliaupsintas ąžuolas.

Romanas Averincevas

 Labai sunku ir neįdomu apie save rašyti, bet tenka pasakyti, kad tiesiog bandau save išreikšti per aplinkos diktuojamo vaizdo perteikimą, lyg iš meno darydamas meną. Kažkas juk nulipdė Joną Basanavičių, o aš jį perlipdžiau, savo darban įterpdamas pradžiamoksliams būdingą savo paties atvaizdo panašumą. Kad ir kiek metų prabėgo po mokslų baigimo, autoportreto problema man vis dar išlieka kaip niekad aktuali. Nuoširdžiai ranką prie širdies pridėjęs prisipažįstu: specialiai to panašumo tikrai nesistengiau savajam darbui suteikti.

Kas: Karališkojo Birštono plenero darbų paroda.

Kur:  I.Mikuličiūtės galerijoje (I.Kanto g. 5).

Paroda veikia iki lapkričio 1 d., lankymas iš anksto susitarus tel. 8 686 240 16.