Kultūros ministras Simonas Kairys trečiadienį išreiškė užuojautą dėl netekties.
„Netekome muziejininkystės šviesulio, pasišventusio etninio paveldo saugoto ir puoselėtojo, stovėjusio ant Lietuvos liaudies buities muziejaus kūrimo slenksčio. Pasitelkęs savo ir visų muziejaus darbuotojų žinias bei patirtį Vytautas Stanikūnas nuveikė didžiulį darbą atverdamas lankytojams Lietuvos istorijos ir etnografijos lobyną“, – tvirtino S. Kairys, reikšdamas užuojautą artimiesiems, kolegoms ir kultūros bendruomenei.
V. Stanikūnas gimė 1924 m. Venslaviškių kaime, Panevėžio rajone Juozo Stanikūno ir Aleksandros Narkevičiūtės šeimoje.
1937−1944 m. V. Stanikūnas mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje, 1944 m. tarnavo vietinėje rinktinėje, Tėvynės apsaugos kariu savanoriu. Baigiantis karui, pradėjo mokytojauti.
1946−1950 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete menotyrą ir muziejininkystę. 1949 m. kovo 25 d., represavus šeimą, įtrauktas į tremiamų žmonių sąrašus, buvo persekiojamas ir priverstas išvykti iš Vilniaus. 1951 m. apsigyveno Biržuose, dirbo Biržų 1-ojoje vidurinėje mokykloje mokytoju. Jau bedirbdamas baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir įgijo istoriko specialybę. Kaip pats pasakojo, studijuojant didelę įtaką jam padarė Dominyko Urbo, Eugenijaus Meškausko, Vosyliaus Sezemano paskaitos. Beje, V. Stanikūnas svajojo tapti aktoriumi, mokėsi vaidybos studijoje.
1966 m. gegužės 16 d. tuometinio kultūros ministro Juozo Banaičio įsakymu V. Stanikūnas paskirtas kuriamo Liaudies buities muziejaus direktoriumi ir kartu su muziejininkais Stasiu Dauniu ir Petru Vėlyviu pradėjo kurti pirmąsias ekspozicijas, buvo muziejaus mokslo tarybos pirmininku. Ieškodamas muziejui tinkamų pastatų, baldų, buities rakandų, kartu su kolegomis ne vieną sykį apvažiavo visą Lietuvą. Bendravo su žmonėmis, prašė, įtikinėjo, derėjosi. Aišku, aplankyti Skanseną – Švedijos sostinėje Stokholme įkurtą pirmąjį muziejų po atviru dangumi – buvo neįgyvendinama svajonė. Tačiau ekspozicijos rengtos taip, jog kiekvienas lankytojas, atvykęs į muziejų, čia galėtų rasti savo tėviškę – tėvų, senelių ar prosenelių namus.
V. Stanikūnas / A. Petrašiūno nuotr.
Tie, kuriems teko kartu dirbti, prisimena V. Stanikūną kaip gerą vadovą, ramų, inteligentišką žmogų, puikų oratorių, poezijos skaitovą ir dainininką. Muziejus V. Stanikūnui buvo labiau prarastoji tėviškė, nei darbo vieta – savas kiekvienas kampelis ir takelis, kolegos – lyg šeimos nariai. Direktorius žinojo kiekvieno džiaugsmus ir rūpesčius. Jam vadovaujant, muziejuje tyliai buvo įdarbinta ir nemažai sovietų valdžiai užkliuvusių žmonių.
Lietuvos liaudies buities muziejuje V. Stanikūnas darbavosi iki 2006 m. Čia prabėgo keturiasdešimt geriausių ir darbingiausių gyvenimo metų, visos šventės bei savaitgaliai. Už nuopelnus V. Stanikūnas apdovanotas Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius.
Stanikūnas gyveno Kaune, iš čia ir važinėdavo į darbą. Išleido knygą „Lietuvos kaimo trobesiai“. Jo nuveiktą Lietuvai darbą turbūt geriausiai simbolizuotų buvusio Estijos Respublikos prezidento Lenarto Merio 1997 m. laiškas: „Apsilankymą muziejuje prisimenu kaip patį džiaugsmingiausią vizito į Lietuvą vaizdą. Muziejus sužavėjo savo visuma ir paprastumu. Kaip istorikas ir etnografas suprantu etninio paveldo išsaugojimo svarbą, o Rumšiškės yra geras pavyzdys. Aš visiškai sutinku su posakiu: „Būti Lietuvoje ir nepamatyti muziejaus Rumšiškėse yra tas pats, kaip apsilankyti Romoje ir nepamatyti Popiežiaus“.
Atsisveikinimas su muziejininku vyks rugpjūčio 19 d. nuo 12 val. Jonavos mieste, „Rimties namai“ laidojimo namuose (P. Vaičiūno g. 45).
Urna išnešama rugpjūčio 20 d. 12 val.
Laidotuvės vyks rugpjūčio 20 d. 14 val. Panevėžio mieste, Ramygalos kapinėse.
Naujausi komentarai