Nuo teorijos iki praktikos

Įvairūs muziejai, kultūros įstaigos vis aktyviau įtraukia įvairias visuomenės grupes į kūrybinę veiklą. Ilgainiui jau susiformavo dvi kūrybinės edukacijos kryptys, nulemtos tuo metu gyvavusių meno krypčių – modernizmo ir postmodernizmo.

Modernistinė edukacijos kryptis labai paprasta – muziejų, galerijų lankytojai, padedami edukatoriaus, atkreipia dėmesį į kūrinio išorę, technines savybes. Tokia edukacija dažniausiai remiasi pasakojimu, o jos dalyviai tėra tik pasyvūs stebėtojai.

Postmodernistinė edukacija nuo pasakojimo pereina prie veiksmo, o tokių edukacijų dalyviai skatinami nuo pasyvaus stebėjimo pasukti naujų reikšmių kūrimo link. Kūrinys pristatomas kaip nevienareikšmis, turintis daugybę prasmių, kurių konstruktai yra socialinė, politinė, ekonominė, kultūrinė aplinka. Meno kūrinys čia suvokiamas kaip dabartinio gyvenimo atspindys, o pačios kultūros ribos yra itin išplečiamos tam, kad ji būtų pasiekiama kiekvienam.

Įvairios edukacinės programos, tokios kaip ekskursijos, simpoziumai, filmai, kūrybinės dirbtuvės, padeda jų dalyviams susipažinti su meno istorija ar konkrečia meno šaka ir, svarbiausia, suteikia jiems galimybę išlaisvinti savo kūrybinius gebėjimus. Toks išlaisvinimas labiausiai pasireiškia kūrybinėse dirbtuvėse. Būtent jose edukacijų dalyviai gali tiesiogiai, per praktines užduotis, susipažinti su konkrečioms meno šakoms būdingomis technologijomis ir jas naudoti saviraiškai.

Tokios edukacijos, nukreiptos į vaikų, suaugusiųjų, senjorų, o ypač – į mišrias grupes, suteikia galimybę jų dalyviams suvokti savo kūrybinį potencialą ir, kas ne mažiau svarbu, to individualaus kūrybinio potencialo vaidmenį bendruomenėje.

Šiuo metu įvairios kultūros organizacijos vis dažniau lankytojams pateikia edukacijos programas, kurias sudaro praktinė ir kūrybinė veikla. Tokią kūrybinės edukacijos programą pasitelkė ir "Kultūros kiemas".

Vienas pagrindinių projekto "Mozaikos tiltas" tikslų buvo sudaryti sąlygas visoms visuomenės grupėms pažadinti poreikį kurti ir išmokyti įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus pasitelkiant mozaikos techniką. Šis projektas sujungė vietos bendruomenes iš keturių savivaldybių ir keturių skirtingų institucijų.

Prisiliesti prie senojo meno

Mozaika, kaip meno šaka, turi solidžią istoriją – pirmosios mozaikos kurtos dar Egipto ir Meksikos civilizacijose.

Laikui bėgant, krikščioniškos Bizantijos imperijos egzistavimo metais (apie 500 m. po Kr. ir vėliau), išsivystė naujas, Rytų įkvėptas, mozaikų dizainas. Mozaikos menas dažnai sietinas su prabanga, tereikia tik pamatyti įvairių didikų rezidencijas arba sakralinius pastatus.

Nereikia pamiršti, kad mozaika greta estetinės turėjo (ir tebeturi) ir utilitarinę paskirtį – mozaika buvo klojamos (ir tebeklojamos) grindys ir sienos praktiniais sumetimais. XX a. Antoni Gaudi bei Josepas Maria Jujolas savo kūriniuose ėmė naudoti trencadis techniką, kuomeai mozaika kuriama iš keramikos duženų: skaldytų sienų ar grindų plytelių, indų ir kitokių šukių.

Vis dėlto mozaikos menas Lietuvoje nėra itin paplitęs, todėl ir įvairių kūrybinių dirbtuvių metu dažniausiai išbandoma tapyba, skulptūra, fotografija. "Mozaikos tilto" projekto dalyviai turėjo galimybę savo rankomis prisiliesti prie šios istorijos tolesnio kūrimo.

Visumos dalis

Šioje kūrybinėje iniciatyvoje dalyvavo Kauno Rokų gimnazijos, Jurbarko Vinco Grybo memorialinio muziejaus, Palangos Šventosios pagrindinės mokyklos ir Utenos švietimo centro bendruomenių nariai. Edukacijos dalyviams įsisavinti mozaikos technikos subtilybes padėjo šių kūrybinių dirbtuvių vadovas grafikos dizaineris ir iliustratorius Konstantinas Klimavičius.

Suburti į grupes po 10–12 žmonių projekto dalyviai, kurdami trencadis technika, dekoravo 3D objektus – statybinius blokelius.

Visų edukacijos dalyvių užduotis buvo viena: sukurti bendrą kūrinį – tiltą, kuris simboliškai sujungtų visą Lietuvą. Kiekvienas dalyvis dirbo ties savo tilto gabalėliu. Taigi, tai buvo tiek individuali, tiek ir kolektyvinė kūryba – kiekvienas edukacijos dalyvio kuriamas tilto gabalėlis turėjo derėti su kito dalyvio kūriniu.

"Dirbome muziejaus dailės dirbtuvėse-studijoje. Į šią vietą susirenkantys žmonės yra ne tik susipažinę, tačiau ir pramokę įvairių dailės sričių ir technikų, bet mozaiką čiupinėjo pirmą kartą. Apie tokius užsiėmimus svajojome jau seniai ir staiga tarsi dovana nukrito šis Daivos Klimavičienės pasiūlymas", – sakė viena projekto dalyvių, vitražo dailininkė Rasa Grybaitė, Vinco Grybo memorialinio muziejaus vedėja.

Po trijų dienų intensyvaus darbo sukurti darbai buvo pristatomi vietos bendruomenėms, išleistas darbų katalogas ir surengta virtuali paroda "Mozaikos tiltas per Lietuvą".

Nauda ir poveikis

Šiame kontekste kyla klausimas: ar kiekvienas gali tapti menininku ir ko reikia, kad kiekvienas žmogus vėl, kaip vaikystėje, norėtų kurti? Tokių projektų rengimas edukacinių programų dalyviams padeda iš naujo savyje pažadinti kūrėją.

Dažnai tokių kūrybinių dirbtuvių, kūrybinių edukacijų metu galima girdėti dalyvių nuogąstavimų, esą jie nemoka, nežino, kaip reikia kurti, tačiau šioms iniciatyvoms baigiantis tie patys žmonės neretai pradeda kurti savarankiškai.

"Mozaikos tilto" kūrybinėse dirbtuvėse buvo panaudoti patys svarbiausi edukacinių užsiėmimų akcentai – susipažinę su teorija dalyviai ėmėsi praktinių užduočių. Buvo naudojama tiek žodinė, tiek vaizdinė, tiek praktinė mokomoji medžiaga, todėl dalyviai kur kas stipriau galėjo susipažinti su atliekama veikla.

Šiame projekte, be to, kad susipažino su mozaikos kūrimo technika, dalyviai buvo skatinami kurti tiek individualiai, tiek kolektyviai. Tai leido išlaisvinti kiekvieno dirbtuvių dalyvio asmeninius kūrybinius gebėjimus ir tuo pat metu paskatino pajusti savo indėlio į bendrą darbą svarbą, padėjo dalyviams užmegzti stipresnius santykius su savo bendruomene, pajusti tam tikrą atsakomybę ir malonumą.