Justinas Jarutis – „Tavęs Manęs Savęs“

Self-released

Justinas subrendo. Justinas suminkštėjo. Justinas išėjo pensijon. Nežinau, kodėl Justinas pakabino savo gitarą ant vinies, tačiau žinau, kad naujasis jo pasirinkimas tapti lietuviškuoju Eddu Sheeranu manęs nedžiugina. Neliko maišto, energijos, angliškų tekstų... Vietoj to – estetika, paveikta projekto „Lietuvos balsas“, kuri spinduliuoja patogumu, patikimu ir labiausiai prieinamu skoniu, kuris dažniausiai yra joks. „Tavęs Manęs Savęs“ bent jau man yra prasčiausias kūrėjo darbas, kurio ypač skaudu klausytis prisimenant paskutinius „Freaks On Floor“ albumus, kuriuose grupė, rodės, atrado savo formulę. Tačiau dabar Justinas kitoks – elegiškas, mąslus ir patinkantis visoms mergaitėms, ir tai tikrai prideda populiarumo, tačiau klausimas, ar prisideda prie muzikanto kūrybos kokybės. Iš kitos pusės, galbūt tai ir yra sėkmės raktas. Juk kiekvienam žmogui užknisa daužyti duris, langus ir t.t., ir vis dėlto nepasiekti norimos auditorijos. O dabar melancholiško romantiko įvaizdis tapo fortke į populiarumą. „Tavęs Manęs Savęs“ yra nesudėtingų popdainų rinkinys, skirtas pasiūbuoti ir įkvėpti bei ilgesingai iškvėpti. Toks balzamas, medus ir sacharinas sielai. Beje, kad ir kaip būtų keista, jis tinka ir gėrimo žaidimui, nes jei po kiekvieno „tavęs“ su namų ūkio partneriu maktelėsite po burnelę, albumo pabaigos sulauksite jau labai šilti arba visai nesulauksite. O kalbant nuoširdžiai, apmaudu kritikuoti žmogų, kuris yra darbštus, talentingas ir kuris žino, kad kartais nereikia rinktis lengviausio kelio. Tikiuosi, kad, sulaukęs populiarumo, jis tiek mums, tiek sau mes iššūkį. Dėl tavęs, manęs ir, svarbiausia, savęs.

44/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)

Erkė – „THEMYYOUANDME“

Self-released

Kaip žinome, lietuviškas hiphopas man yra kaip nuospauda kojoje: kartą paklausai, ir išsyk pradeda trinti, pūslėtis, trūkti, dedi pleistrą, apgyja, bet jau nujauti, kad kai tik pasirodys naujas albumas, visa kančia kartosis iš naujo. Na, nebent tu esi Erkė, kuris nepaiso konformistinių aplinkos lūkesčių, kuria, pirmiausia, sau, o ne publikai, ir išlaiko kokybę. Ir dar išlieka labai produktyvus, nes štai vos metai prabėgo, ir jau naujas darbas. „Themyyouandme“ neplečia naujų horizontų Erkės diskografijoje, nes jis vis dar piktokas, niūrus, vis dar DIY ir nenublizgintas, perprodiusuotas ar iščiustytas. Nepaisant to, nereiškia, kad viskas įrašyta kokios mokyklos rūsyje su krūva vaikų, kurie įsivaizduoja esą nyčės, sartrai ir kirkegorai kartu (jei jie apskritai žino, kas jie tokie). Net keista, kad jo kūryba lyg ir laikoma andergraundu, nes aš čia jokio andergraundo nematau, nebent mes talentingesnius, įdomesnius Lietuvos hiphopo kūrėjus tyčia nustumiame į pašalę ir viską leidžiame spręsti paaugliams. Aišku, skaičiai nemeluoja ir patys matėme, koks lietuviškas albumas tapo klausomiausias pernai, bet tebūnie. „Themyyouandme“ yra solidus įrašas: įdomūs instrumentalai, ir tai jau didelis pasiekimas, tikri, nors ir vis dar lietuviškai aplamoki ir nedaug sakantys tekstai ir, svarbiausia, feelas, groove‘as ar kaip jį ten lietuviškai pavadinsi. Taip, klausydamiesi šito albumo linksėsite, judėsite, ypač tuomet, kai repavimas pagaliau tampa dar vienu instrumentu, padedančiu maksimaliai atlikti kūrinius. Tikrai pagarbos vertas įrašas, kuris, tikiuosi, nukonkuruos populiariąją Lietuvos repo nykumą.

75/100 ( „Spotify“, „Bandcamp“, „Soundcloud“)

ShiShi – „Vilniaus skaičiuoklės“

Self-released / Monokey

Tikriausiai grupę „shishi“ galima arba mylėti arba nekęsti, tiksliau, arba jos linksmina, arba erzina. Dar pernai su „Mafitishei“ jų muzikinių kvailiojimų buvo galima klausytis su šypsena ir džiūgauti dėl merginų kūrybinės laisvės. „Vilniaus skaičiuotėse“ kvailiojimai iš didelio rašto išėjo iš krašto, o vienkartinis pokštas virto varginančiu EP, kuris trunka, atrodo, tikrai ilgiau nei tikrosios beveik 17 minučių. Kokia šio mini albumo bėda? Ta, kad linksmoka nesąmonė, pavadinimu „Burbulas Ir Burbulienė“ staiga kažkodėl virto viso albumo tema. Ir štai, mūsų ausims tenka garbė išgirsti ir „En Den Du“, dainuojamą su keistu neva prancūzišku akcentu, ir „Dorė Mirė“, ir „Šiaip Ar Taip“. Ir ne, tai neskamba nei juokingai, nei linksmai, o tiesiog nervina. Tuo labiau kad ir muzika, balansavusi ant DIY trasho ribos, čia galų gale nuo jos nukrinta ir irgi tiesiog nervina. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet man nuojauta kužda, kad merginos bandė paplaukti ant „burbulo“ sėkmės bangos ir nesėkmingai plojosi veidu į smėlį. Vienu žodžiu, surfingas nepaėjo. Aišku, kiekvieno valia daryti, ką nori, ir, jeigu jums patinka pati „shishi“ esmė, „Vilniaus skaičiuotės“ skambės kaip dar vienas jų idėjų tęsinys. Man telieka klausimas, kodėl, nes jei jau kritikuojame visokias klasikines banalybes, kaip „Mango“ ar „Pikaso“, už „raskilas“ ar „saulelialialias“, to paties nusipelno ir ši grupė, ir jokia ironija, deja, nebegelbėja. Savo bandcampe grupė vis dar save vadina rap / trash / surf / soul kolektyvu. Šitam albumui, galiu pasakyti, toks apibūdinimas tikrai tinka. Ir pikta, ir liūdna.

35/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „Youtube“)

Mellow Yellow Daffodil – „Memorabilia“

Self-released

Kada? Pasakykite man, kada? Kada baigsis šita kniaukiančių berniukėlių era, kuriems dainuoti per nosį trečiokų lygio eiles apie seilę-meilę yra kūrybinė veikla? Nežinau, nes šis „melou-jelou-jelou-melou-pajemelou“ albumas – dar vienas tokio tipo muzikos pavyzdys, kuris taip stipriai veikia tikriausiai dėl to, kad visas kniaukiškumas yra padidintas iki 110 proc. „Memorabilia“ yra sunkus darbas: sunkus klausytis,  toleruoti, sunku net ir dėl to, kad šiame albume yra literaliai surimuota „saulė / pasaulis“. Sakysite, lazy? Na, visomis prasmėmis tikrai sutikti galima: albumas lėtas, saldžiai klampus, klampiai saldus, ir aš nieko apie jį neprisimenu, išskyrus tai, kad fone skambėjo vaporwave motyvai. Visa kita... Na, jei girdėjote juos, traukiančius „Welcome to the broken hearts cluuuuub...“, tuomet girdėjote ir visą naująjį albumą, ir jei jums tuomet patiko M.Y.D. muzikavimas, „Memorabilia“ jums suteiks viską, ko norite (dėl daugiau – nežinau). Vis dėlto mane visa tai tik erzina, ir nežinau, ar čia vaibai nesutampa, ar man reikia to, ką vartoja jie, bet visas šis sulėtintas, primerktas, lengvai besišypsantis skambesys tikrai neskatina nei atsipalaiduoti, nei... veikti / neveikti ko nors kito. Gal kartais ir sunku priimti tai, kad muzika neprivalo nieko sakyti, nieko išreikšti ar nieko nesupurtyti viduje, bet „Memorabilia“, bent jau pavadinimo prasme, turėtų būti susijusi su dėmesio vertu prisiminimu. Su kuo man bus susijęs šis albumas, nežinau. O gal jį tiesiog norėsis pamiršti.

35/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“)

Pijus Džiugas Meižis – „Delsa“

Glumina

Į naująjį „P.J.“ Meižio darbą iš pat pradžių žiūrėjau su nemažu atsargumu. Rodos, praėjo tik metai nuo tikrai puikių „Geografinių būsenų“, o čia jau naujas EP, drąsinantis kūrėjo darbštumu, bet ir verčiantis likti atsargiam, nes nežinai, ar pats muzikantas savo kūrybai yra pakankamai išrankus. Perklausius „Delsą“ atsargumo šarvai nukrito patys, nes šis keturių dainų EP yra vertas jūsų dėmesio. Stilius nepakito, vis dar tie patys garsovaizdžiai, muzikiniai koliažai ir, tiksliau neapibūdinsi, nei pats klasikas, geografinės būsenos, tačiau dabar mes einame giliau į būseną, į muzikinį peizažą, į tuos plotus, kuriuose klajoja šis muzikantas. Todėl „Delsa“ vis dar gali reikalauti šiokios tokios kantrybės, šiokio tokio susikaupimo, bet galiausiai pastebėkite, kad muzikiniai sprendimai patys lengvai randa kelią į ausis. Sukaupta, meditatyvi, bet tą pat akimirką ir labai drąsi bei eksperimentiška instrumentinė P.Dž.Meižio muzika dar kartą bent jau man įrodo, kad lietuviškos muzikos didvyriais laikome ne tuos, kurie to verti, o tuos, kurie labiausiai rėkia (arba už kuriuos rėkia jų vadyba). „Delsos“ skambesys – loopinantis, ambientinantis ir net neoklasikuojantis – nesulauks, deja, tokios didelės gerbėjų meilės. Per protinga muzika? Tikrai taip ir dar kartą taip. Vis dėlto aš vilties neprarandu: po velnių, nepamirškime, kad šis kūrėjas padėjo Mesijui išleisti geriausią jo albumą. Jei tai jūsų nepatrauks, patraukti gali tik muzikinis mcdonaldas. O čia ne muzikiniai pusfabrikačiai, čia... Na, užteks mėtytis drąsiomis frazėmis. Paklausykite.

88/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)