„In Albedo“

„Melquiades“

„Self-released“

Daugiau užsienyje nei Lietuvoje žinomas kolektyvas „In Albedo“ tikriausiai niekada nesurinks tiek žiūrovų pas mus, kiek yra vertas. Tačiau jų sudėtinga ir tam tikro pasirengimo reikalaujanti muzika tikrai jums atvers daug vidinių durų, jeigu leisitės su jais ir knygos „Šimtas metų vienatvės“ personažu Melkiadu į vidinę psichodelinę kelionę, nepaklūstančią laiko ir erdvės dėsniams. Grodami derinį tarp progresyvaus roko, džiazo ir ethereal muzikos, „In Albedo“ įpareigoja klausytoją būti susikaupus visas 50 min., visiškai pasitikėti kūrėjų fantazija ir neatsikvėpti, – kaip minėjau, tai tikrai nėra lengvai klausoma muzika, kurios gera klausytis automobilyje. Ne be reikalo albumas buvo pristatytas teatrinėje erdvėje, kuriant savotišką spektaklį. Sunku net įvardyti, kam jis išties skirtas, lyg ir akademiškesnei publikai, tačiau žvelgiant į muzikantų biografijas (groja „Bix“, „Freaks On Floor“ ir t.t.) akivaizdu, kad jie supranta ir masinį skonį. Taip pastarieji bando balansuoti tarp sofistikuoto skambesio ir lengvesnio pagaulumo, ir nors ne visada tai pavyksta, svarbiausio elemento – įdomumo – jie nepraranda. Nesakyčiau, kad šis albumas jums padės atsipalaiduoti ar veiks kaip fonas – „In Albedo“ kelia visiškai kitus uždavinius ir jų muzika yra tik katalizatorius, siekiant klausytoją perkelti į magišką G.G.Marquezo pasaulį. Instrumentai ir Ievos Baranauskaitės balsas yra lyg laidininkas pasąmoninių patyrimų, kuriuos kiekvienas klausytojas turės išgyventi pats. Tačiau iš esmės tai jau priklausys nuo paties žmogaus, kuris ryšis arba nesiryš leistis į šią kelionę, kuri nepateikia aiškių atsakymų. Nežinau, ar ši muzika patrauks lietuvius – vis dėlto esame per maži, kad toks nišinis reiškinys galėtų išgyventi, tačiau jei jums nebaisu, prisidėkite prie jų ir Melkiado.

78/100 („Spotify“, „Pakartot.lt“)

Gabrielė Vilkickytė, Chrisas Metricas

„Kilometrai“

„Zhandai Records“

Kristupo Jasiulionio ir Gabrielės Vilkickytės projektas leidžia kūrinius jau kurį laiką, tačiau kol kas jie nėra labai stipriai pastebimi ant mūsų scenos. Iš vienos pusės, jiems sunku prikišti neprofesionalumą. Gabrielės vokalas puikus, o pastangos sukurti prasmingus tekstus lietuvių kalba labai sveikintinos. Lygiai taip pat Kristupo, t.y. Chriso Metrico, kūrybai prikišti atsainumo ir amato neišmanymo negalima. Vis dėlto kodėl tuomet mes apie juos negirdime tiek daug? Pirmoji priežastis – naujumo trūkumas. Kaip yra „Eurovizijos“ atrankoje teisingai pasakęs Ramūnas Zilnys, Gabrielė žiauriai primena Jurgą Šeduikytę ir galbūt šis palyginimas tikrai nervina, tačiau tiek dainavimo maniera, tiek žodžių dėliojimas labai primena vyresnės kolegės kūrybą. Imtis įkvėpimo yra labai gerai, tačiau kartais įkvėpimo, rodos, jau per daug ir mes galime kalbėti apie mimikrijos pavyzdį. Chriso Metrico elektronika irgi yra gausybės įtakų (triphopo, ankstyvųjų Leono Somovo ir Vidžio) rinkinys, kuriame viskas yra pernelyg teisinga, nepaliekant vietos laisvei. Antroji priežastis – didžiulis saugumas, todėl iš vienos pusės „Kilometrai“ yra labai tvarkingas EP, tiksliai reprezentuojantis tai, ką nori kurti šis duetas, iš kitos pusės, jame, rodos, yra kažkas suspausta, kažkas neišsakyta, lyg darbą būtų ruošę pirmūnai, norintys patikti sofistikuotiems snobams. Žinant, kiek sunku muštis į krūtinę tokioje nedidelėje scenoje, duetui linkėčiau daug muzikinio chaoso, nepaklusti jau egzistuojančioms esą gero skonio taisyklėms ir nebijoti patiems jų kurti. Akivaizdu, kad amatą jie puikiai išmano ir iš to gali sekti įdomių dalykų, tačiau dabar reikėtų eiti į nežinomybę ir bandyti atsiduoti kūrybai, kuri nebūtų įtakų rezultatas, o pati darytų įtaką. O tam dar reikia nueiti keletą kilometrų.

70/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„White Ring“

„Gate of Grief“

„Rocket Girl“

Bene prieš dešimt metų interneto, daugiausia amerikietiško, pakampėse gimė žanras, kurio pavadinimo net patys žanro atstovai kratėsi kaip įmanydami – witch house. Su ragana jis buvo daug kuo susijęs: tamsus, negatyvus, atmosferinis postpanko, hiphopo, elektronikos ir industrinės muzikos mišinys gniaužė kvapą. Kaip suprantate, su hauso muzika sąsajų rasti buvo neįmanoma. Sukeltas šaršalas buvo nemažas, nes grupės pasižymėjo nemažu slaptumu, okultine tematika, sunkiai gūglinamais pavadinimais, tačiau, greitai sprogęs, šis mikrostilius lygiai taip pat greitai ir išsisklaidė, ir, rodos, bene visos witch house grupės tiesiog ištirpo kaip dūmas arba nuėjo į tik labai ištikimų gerbėjų randamas pašales. Tačiau atėjo 2018 m. ir lyg iš niekur vėl iškilo pamėklė – vieni iš šio žanro lyderių „White Ring“ su albumu „Gate of Grief“, kuris man ryškiai priminė, kodėl tuomet mane domino tai, ką darė šie keistuoliai. Jeigu norite lengvo klausymo, „sielvarto vartai“ ne jums, nes albumo draskytas ir laužytas skambesys tikrai neatneš good vibesų į jūsų gyvenimą. Jau klasikinė ethereal atmosfera su grupės vokalisčių pagalba neša ten, kur, rodos, optimizmas neegzistuoja, valdo tik nežinia, kur reikia pasiduoti vien juslėms ir pamiršti apie tyrumą. Imdamasis įkvėpimo iš „Nine Inch Nails“, „Crystal Castles“ ir witch house klasikos, „White Ring“ sukuria įvairų, tačiau kartu ir žanrinį darbą, kuris tuos, kam tokia muzika yra tiesiog atmestina, gali greitai užknisti. Man ši tamsi juslinė „Gate of Grief“ kelionė neprailgo. Lėtas ir tingus, net savotiškai psichodelinis ritmas veda į pasąmonės užkaborius, kur geriausia nelįsti, nors kartais reikia, o dažnai neįmanomi išgirsti tekstai patys sukuria kontekstą ir prasmę. Tik įspėju, kad laimingiausiais žmonėmis po perklausos netapsite.

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Florence + The Machine“

„High As Hope“

„Virgin EMI“

2009-aisiais Florence Welch muzika skambėjo lyg nesuvaldytas aistrų krioklys, užliejantis tave visa savo galia ir neduodantis net atsikvėpti. Ji lyg Valkirija užvaldė čartus ir koncertų sales, ir pirmieji du albumai „Lungs“ ir „Ceremonials“ ilgam nedingo iš mano grojaraščių. Jai priklausė visas pasaulis, o mes priklausėme jos nesukontroliuojamam, pirmykščiam, išskirtinai grynam balsui. Paskui dienos šviesą išvydo „How Big, How Blue, How Beautiful“ ir jis, lengvai tariant, nuvylė, – formulė lyg ir ta pati, tačiau galutinis rezultatas skambėjo blankiai ir neįsimenančiai. Ketvirtajame ir naujausiame albume „High As Hope“ impozantiškumo ir teatrališkumo pastebimai sumažėjo, tačiau iš esmės ausys liko tuščios. Taip, tai nuoširdus darbas. Taip, kiekviena daina turi istoriją ir priežastį, bet gerais norais ir pragaras grįstas. Šiuo atveju, na, ne pragaras, bet tiesiog tiesus asfaltuotas kelias nuo pirmos iki paskutinės dainos. Nors matyti žemiškesnę ir paprastesnę Florence turėtų būti įdomu, „High As Hope“ turi tas pačias bėdas, kaip ir ankstesnis darbas, – jis niekuo neįsimena, yra keistai saugus ir netgi nuobodus. Įsimenančių dainų trūkumas net bado akis, žinant, kokius stebuklus ji išvarijuodavo anksčiau. Dabar viskas pristatoma pagal jau įsigalėjusias taisykles ir Florence būdingo fejeriškumo neliko. Indie / chamber popdeivė virto labai profesionalia amatininke, kuriai į pagalbą atskuba lygiai tokie pat profesionalūs amatininkai, o finale tai jau profesionalaus amato pavyzdys. Itin sėkmingai albumą pristatyti pasirinkti singlai „Hunger“ ir „Sky Full Of Song“ dar skamba lyg senųjų laikų aidai, tačiau visa kita yra tik rezultatyvaus darbo vaisius – lyg albumą būtų kūrusi ne ta tarp gėlių strakaliojanti gamtos mergina, o viską apskaičiuojanti buhalterė, kurią į priekį varo ne įkvėpimas, o lentelės, statistika ir ataskaitos. Tad, jeigu po nusodinančio „didelio, mėlyno ir gražaus“ albumo aš dar tikėjausi naujo nepriklausomybės šuolio, dabar matau, kad kažkas prarasta. Įrankiai lyg ir įvaldyti, tačiau noras rizikuoti dingo. O su juo veikiausiai – ir viltis.

66/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Underworld & Iggy Popas“

„Teatime Dub Encounters“

„Smith Hyde Productions, Thousand Mile Inc.“

Kai išgirdau, kad elektroninės muzikos dievai ir gyvenimo būdo patriarchas Iggy Popas leidžia bendrą darbą, atmintyje iškilo Lou Reedo ir „Metallicos“ eksperimentinė katastrofa „Lulu“, kurioje muzika buvo apie ratus, o dainavimas – apie batus. „Teatime Dub Encounters“ nėra tokia nesėkmė, tačiau vis dėlto kartais idėjoms verta likti tik idėjomis. O idėjos būta neprastos – artėjant filmo „Trainspotting“ tęsinio išleidimui „Underworld“ sumanė pakviesti Iggy į viešbutį, kuriame, jam nežinant, buvo sumontuota studija, ir pasiūlyti paimprovizuoti ant jau sukurtų takelių. Iš esmės pats sumanymas įgyvendino idėją – toks tep lep keturių dainų rinkinukas, kuriame Iggy ne itin įdomiai porina savąsias tiesas apie gyvenimą, o „Underworld“ kala intensyvų ritmą. Kaip projektas smagumui, toks susijungimas gal ir tiktų, tačiau iki EP su kažkokiu potencialu „Teatime Dub Encounters“ tiesiog netraukia. Pirmiausia kažkodėl nepavyksta patikėti Iggy skundais apie demokratijos pabaigą ir šiaip sunkų gyvenimą (kam jau kam, bet jam gyvenimu ir išgyvenimu skųstis nederėtų), o ir muzikinė dalis skamba lyg paprasčiausias loopas. Iš esmės tiek „Underworld“, tiek pankroko tėvas jau seniai užsitarnavo privilegiją daryti, ką nori, tačiau vis dėlto šis bandymas skamba įdomiau jiems patiems, o apskritai jis nei aktualus, nei norisi su juo sutikti ar ginčytis. Tai nereiškia, kad šių personalijų traukinys jau nuvažiavo – tegul jis važiuoja, kiek jie nori, tačiau ar „Teatime Dub Encounters“ pablizgins jų diskografijas, ar bus minimas kaip dviejų lyg ir nesusijusių, tačiau sėkmingai vienas kitą papildžiusių titanų darbas? Tikrai ne. Faktas lieka faktu: kartais geram produktui tiesiog gerų ingredientų neužtenka. Ir nesvarbu, ar tai ištaigingas krembriulė, ar paprasčiausias arbatos puodelis.

59/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)