Karl Ove Knausgård – „Mano kova. Šokis tamsoje“ (Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė. Baltos lankos, 2021)

Nuo 2018-ųjų, kai lietuviškai buvo išleista pirmoji norvegų rašytojo K.O.Knausgårdo šešiatomės autobiografinės epopėjos „Mano kova“ knyga, kitų šios serijos romanų pasirodymo iki šiol laukiu nekantriai ir azartiškai – lyg naujo mėgstamo serialo sezono. Kai kurie epizodai intriguoja ir prikausto, kai kuriuos norisi prasukti, tačiau žiūrėti (šiuo atveju – skaityti) vis tiek smagu.

„Šokis tamsoje“ – ketvirtas ciklo romanas, kurio centru šįkart tampa aštuoniolikmečio, gimnaziją ką tik baigusio Karlo Uvės atsikraustymas į atokų Hofjordo kaimelį, kur jo laukia iniciacija – mokytojo karjera ir savarankiško gyvenimo pradžia („Pirmą kartą išvykau iš namų neketindamas grįžti. Nebeturėjau, kur grįžti“ (p. 9). Tačiau šis apsisprendimas pabėgti nuo iširusios šeimos ir draugų atskleidžia daug svarbesnę misiją – rasti ramybę ir išpildyti troškimą tapti garsiu rašytoju. Atšiauriame Norvegijos užkampyje maištingasis idealistas Karlas Uvė pamažu ima klimpti į kasdienybę, kurios monotoniją paįvairina intensyvus pirmųjų novelių rašymas, mėgstamos muzikos klausymas ir bendravimas su šiauriečiais vietiniais, kurie poliarinės tamsos slogutį mėgina įveikti savomis priemonėmis – paviršutiniškais pokalbiais ir besaikiu lėbavimu.

Alkoholinės patirtys naiviai adoruojamos, jos Karlui Uvei visų pirma siejasi su dievinamų rašytojų gyvenimo būdu, su anarchizmu ir beatodairišku stereotipų laužymu. Po vienų tokių išgertuvių kaimelyje Karlas Uvė patiria jau ne pirmą sąmonės aptemimo epizodą. Pasakojimas nuo šios knygos vietos šokteli į visai netolimą praeitį. Čia likę audringi gimnazijos metai, įtempti ryšiai su valdingu, alkoholiku virstančiu tėvu (būtent jis pakiša sūnui mintį apie mokytojavimą) ir kitais artimaisiais, santykiai su merginomis ir desperatiškas siekis prarasti nekaltybę.

Nors Karlas Uvė stengiasi pasirodyti kietu rock’n’roll tipeliu, neretai prasiveržia jo erzinantis narciziškumas ir šypseną keliantis naivumas, nes vaikinas nuolat ir (ne)tyčia patenka į dviprasmiškas, nepatogias situacijas. Vis dėlto negali nesižavėti šio personažo optimistišku požiūriu į gyvenimo neišvengiamybes, asmeninius laimėjimus ir katastrofas. „Kas esi, kai nežinai, kas esi?“ – klausia jauna sąmonė, taip teigdama savyje turinti smulkų, bet jau neabejotinai artėjančios brandos krislelį.

Įdomus faktas: prieš kelerius metus atsitiktinai į rankas pateko debiutinis K.O.Knausgårdo romanas „Anapus pasaulio“, kuris, pasirodo, yra inspiruotas būtent ketvirtoje ciklo „Mano kova“ dalyje aprašomų Hofjordo įvykių ir patirčių. Tad rekomenduočiau susirasti ir šią knygą. „Šokis tamsoje“ – dar vienas literatūrinio serialo sezonas, dinamiška ir atvira daugiau nei 450 puslapių vieno žmogaus istorija, kuri liudija paprasto ir brangaus gyvenimo mažėjimą iki „suvaldomo dydžio“ (p. 152).

Dainius Vanagas – „Oderis“ (Baltos lankos, 2021)

Debiutinio romano „Oderis“ autorius Dainius Vanagas teigia, kad distopijos žanro kūrinių rašymas suteikia bent teorinę galimybę pasitikrinti, kiek įmanomi ir įgyvendinami žmonijos ateities scenarijai. Esame girdėję pareiškimų, kad ji prasideda jau šiandien, kad mokslinės fantastikos kūrėjai nesuspėja rašyti savo opusų, nes atotrūkis tarp mūsų dinamiškos realybės ir futuristinės pasaulio vizijos sparčiai mažėja. Svarbu kelti klausimą: ar savo ateitį galime pasirinkti patys, ar mums ją kažkas parinks?

Į neramią XXI a. vidurio areną įžengia Oderis, fikcinis Europos miestas, kuris skandalingai tapo vienu dideliu socialiniu-politiniu eksperimentu po atviru dangumi. Tiesa, aptvertas siena, kad žmonijos dėmesį prikaustęs bandymas sklandžiai vyktų ribotoje erdvėje. Taisyklės paprastos: Oderyje išliksi tik tuomet, jei neši nustatytą naudą. „Mes visų pirma akcentavome prigimtinę žmogaus teisę rinktis“, – sako apklausoje tardomas Oderio meras Endriu. Iš pradžių miesto-eksperimento sumanymas atrodo patrauklus, beveik tobulai atliktas. Sudėtingas mechanizmas veikia be priekaištų, nes Oderis – kosmopolitiškas („Tautinis identitetas – pagrindinis nesutarimų šaltinis“ (p. 181). Vidaus politika sugriežtinta, skirtis tarp socialinių sluoksnių panaikinta, pinigai įgavę kolektyvinę sampratą, o žmonės šiapus ir kitapus sienos aršiai konkuruoja tarpusavyje, kad tik taptų šio prestižinio miesto dalimi. Netgi religinių bendruomenių veikla apmokestinta. Kiekvienam gyventojui suteikiamos visos reikiamos garantijos, jeigu jis atitinka apibrėžtus, aiškius funkcionalumo kriterijus – „Oderio siena netrukdo nei laisvei, nei atvirumui“ (p. 90).

Tačiau Oderio tvarka patinka toli gražu ne visiems, nes tokia tvarka paprasčiausiai ignoruoja žmogiškąjį faktorių, nes čia „laisvė tęsiasi tol, kol laikomasi jos nustatytų apribojimų“ (p. 26). Pakanka nedidelio nusižengimo ar negaliojančios vizos ir iškart atsiduri po miesto valdžios didinamuoju stiklu. Prasižengėlius, visuomenės apačias, kalinius Oderio įstatymai tiesiog eliminuoja. Vykdomos ne tik „nenaudingųjų“ deportacijos, tačiau žmonės ir šiaip pradingsta – miesto užkaboriuose arba slaptus eksperimentus atliekančiose laboratorijose.

Knyga suskaidyta į fragmentus, plėtojamos kelios pasakojimo linijos, kurios galiausiai atveda prie kiek netikėto ir įdomaus siužeto posūkio – Oderio priedangoje mokslas pasitelkia ne pačias švariausias priemones. „Žmonėms patinka kalbėti apie pabaigas, pradžias, lūžius – juk visi nori gyventi pačioj įdomiausioj epochoj“, – įsitikinęs Endriu. Romanas „Oderis“ – vienas iš galimų mūsų pasirinkimų, viena iš galimų pabaigų.

Valeria Luiselli – „Prarastųjų vaikų archyvas“ (Iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021)

Ilgos, sudėtingos kelionės mums neretai tampa svarbiu raktu į savęs ir kito žmogaus pažinimą. Monotoniška, priešakyje besidriekianti magistralė veda ne tik per fizinę erdvę. Dinamiškas keliavimo procesas nužymi ir vidinių ieškojimų, opių klausimų ir kankinančių dvejonių trajektorijas. Keliaujame „rinkdami pasaulio dalis taip, kaip kiekvienas mokame geriausiai“ (p. 47). Tačiau kiekviena kelionė ne vien papildo ar padeda save susirinkti iš naujo. Ji lygiai taip pat apdovanoja kažko brangaus ir tikro netektimi. Amerikiečių prozininkės V.Luiselli dokumentiškas romanas „Prarastųjų vaikų archyvas“ mėgina atsakyti, kaip ir kodėl nuolat ir neišvengiamai prarandame: vieni kitus ir patys save, namus ir gimtąją šalį, nepažabojamą laiką ir saugotinus istorijos reliktus („Pabaiga, tikroji pabaiga, niekada nebūna kaip aiškus ir tikslus sraigto pasukimas ar staiga užtrenkiamos durys“ (p. 241).

Bevardė keturių asmenų šeima palieka Niujorką ir iškeliauja JAV greitkeliais, iš pradžių, regis, turėdama nors ir skirtingus, bet vis dar draugėn sutelkiančius tikslus. Vis dėlto netrukus šios mažos ląstelės tarpusavio ryšiai ima trūkinėti, smagią, nerūpestingą iškylos atmosferą automobilio salone keičia tyla ir vis nejaukesni pokalbiai, ryškėja ilgai slėptas susvetimėjimas („Neturėdami bendro darbinio projekto vizijos ėmėme tolti vienas nuo kito ir kitomis prasmėmis“ (p. 34). Vienas bendras kelias neišvengiamai pasidalija į keletą vertybinių krypčių, viso to vyksmą pirmoje knygos dalyje dokumentuoja pasakotoja moteris. „Kai kurie žmonės, pajutę, kad jų gyvenimas pasiekė aklavietę, viską išsprogdina ir pradeda iš naujo“, – teigia ji, ir tai yra viena iš pagrindinių šio romano žinučių. Visiškai nesvarbu, ar vaikaisi nesugaunamus indėnų apačių vaiduoklius, įrašinėji aplinkos garsus, ar stengiesi kovoti su siaubingo masto masine vaikų migracija. Visada esi šventai įsitikinęs, kad būtent ši kelionė atves prie kaskart naujo ir patogaus starto. Taip esi priverstas startuoti nuolatos.

Antroje knygos dalyje pasakojama iš berniuko perspektyvos – taip šeimos situacija išsikristalizuoja dar kitoje šviesoje. Jis atranda, kaip svarbu yra archyvuoti kelionės patirtis, tad mokosi fotografuoti polaroidu ir kaupia momentines nuotraukas. Jų, beje, galima rasti knygoje, tai dar labiau sustiprina dokumentinę šio romano pusę. Ilgainiui berniukas savaip suvokia bei realybėje patiria ir daugiaprasmę prarastųjų vaikų metaforą.

V.Luiselli romanas, savo forma primenantis mini archyvą, yra grožinis kūrinys apie perkeičiančią kelionę, į kurią leisdamiesi turime galimybę skaityti ir savųjų asmeninių patirčių žemėlapius.

Vladimir Nabokov – „Pninas“ (Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Rara, 2020)

„Lolita“ yra ta knyga, kuri V.Nabokovui pelnė svarbų ir neišdildomą vaidmenį pasaulinėje XX a. literatūroje. Tačiau būtent romanas „Pninas“, išleistas 1957-aisiais ir blykstelėjęs savo originalumu, šiam genialiam rašytojui, subtilaus stiliaus žonglieriui, galutinai atvėrė tarpkultūrinius vartus ir leido įsitvirtinti anglakalbės prozos terpėje. Kritikai pastebi, kad „Pninas“ turi viską, ko „Lolita“ niekuomet neturėjo. Šis kūrinys – švelniai komiškas ir palyginti paprastas, o jo personažas – tarsi maloni atgaiva po tamsaus, obsesinio Humberto Humberto paveikslo. Dar prieš įgaudamas knygos pavidalą, „Pninas“ dalimis buvo publikuojamas „The New Yorker“. Išsiuntęs pirmąją kūrinio dalį leidinio redaktorei Katharine’ai White, V.Nabokovas motyvaciniame laiške pažymėjo, kad veikėjas Pninas nėra labai simpatiškas, tačiau įdomus žmogus.

Fikcinio Veindelio koledžo dėstytojas Timofejus Pninas – išskirtinės išvaizdos persona, emigrantas, gimęs „garbingoje, gana pasiturinčioje Sankt Peterburgo šeimoje“ (p. 19) ir galiausiai „ištrūkęs iš lenininės Rusijos“ (p. 8). Koledže jis uoliai dėsto rusų kalbą, nors savo trigrašį vis kaišiojantis knygos pasakotojas užsimena, kad Pnino „požiūris į savo darbą buvo mėgėjiškas ir lengvabūdiškas“ (p. 10).

Nuolat į kuriozines, neeilines, pniniškas situacijas patenkančiam Timofejui Amerika vis dar yra tiek pat nenuspėjama, kiek ir kelianti pagarbią nuostabą, ji skambiai ir sykiu patetiškai vadinama Naujuoju Pasauliu. Nors šiame žemyne jau pragyventa nemažai metų, vis dėlto „ypatingas pavojaus laukas Pninui buvo anglų kalba“ (p. 13). Romane puikiai perteikta spalvinga, netaisyklinga, retsykiais savadarbė Timofejaus šnekamoji kalba, kuri suteikia šiam personažui dar daugiau gyvumo ir žavesio.

Tačiau Pninas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi dramatiškąją gyvenimo pusę. Negana to, kad nuolatos kariauja „su negyvais daiktais“ (p. 12), yra pašiepiamas būsto nuomotojų ar kolegų, Timofejus dar ir slapčia tebemyli ekscentrišką, eiles kadaise rašiusią psichoterapeutę Lizą, kuri naudojasi jo naivumu ir gerumu. Pniną kamuoja košmarai, kurie „vis dar persekioja pabėgėlius rusus“ (p. 99), bėgusius nuo bolševikų. Jis prisimena save ir jaunystės laikų mylimąją Mirą, kurių „susižadėjimą nutraukė istorija“ (p. 122). „Žmogaus istorija yra kančios istorija!“ – reziumuoja profesorius Timofejus Pninas.

Kaip žinome, V.Nabokovas savo kūriniuose naudoja daugybę stilistinių gudrybių. Turbūt labiausiai glumina paskutinis romano skyrius, kuriame prieš tai minėtas landus pasakotojas, „senas draugas“ (p. 155), tarsi užgrobia pasakojamą istoriją ir ištrina distanciją tarp savęs ir Pnino.

Skaitydami „Pniną“ mėgausitės ilgais, takiais sakiniais, skalsia ir puošnia kalba, o šį V.Nabokovo sukurtą personažą tikrai prisiminsite ilgai.