Įkalintas kūrybiškumas

Kalbantis su Jolita nereikia klausti, iš kur ji kilusi, – suvalkietiškai išdainuojami balsiai išduoda. Dar Marijampolėje, kur mokėsi meno mokykloje, ji užrakino savyje menininkę. Tokia esanti žinojo nuo ankstyvos vaikystės.

"Piešiau, kiek save prisimenu. Po stalu, ant sienų, knygų puslapiuose, – šypsosi Jolita, tik vėliau suvokusi, iš kur tai. – Kūrybingas žmogus mąsto vaizdiniais, jie tarsi veržiasi iš tavęs. Tu savo talento juk nenueini ir nenusiperki parduotuvėje. Tai Kūrėjo dovana, pašaukimas. Jei jį išduosi, gal nučiuoš stogas, gal būsi nelaimingas, gal dar kas nutiks."

Vis dėlto, atėjus laikui apsispręsti dėl ateities kelio, paralyžiavo didelės konkurencijos baimė, nepasitikėjimas savo jėgomis – ryžto studijuoti Dailės akademijoje nepakako.

Žurnalistika buvo veikiau atsitiktinis pasirinkimas, tačiau dėl jo nė akimirkos nėra pasigailėjusi. Ši profesija suteikė galimybių susipažinti su žmonėmis, įgyti patirties. Ieškodama saviraiškos buvo vieno pirmųjų moteriškų leidinių redaktore, rašė apie garsiausius kūrėjus, įvairiuose leidiniuose ir interneto žiniasklaidoje spausdino jų kūrybinius portretus. Vėliau pasidavė į madingus tapusius viešuosius ryšius, net ir čia bandydama primatuoti savo kūrybiškumą. Tačiau nuolatos tiksėjo klausimas: ar taip išties nori gyventi?

"Mano siužetinė linija – viską pradėti nuo nulio", – juokiasi J.Linkevičiūtė, vieną kartą vis dėlto išdrįsusi pasukti savo gyvenimo šturvalą staigiu kampu. Nusprendė stoti į doktorantūrą Vilniaus universitete, o kadangi pateko į valstybės mokamą vietą, gavo stipendiją, tad galėjo kartu realizuoti ir dar vieną seną svajonę – tapyti.

"Tai buvo iššūkis, suformavęs mane kaip asmenybę. Nusipirkau drobės, dažų, teptukų, ir nuo to laiko prasidėjo tikroji mano kelionė į save", – prisimena jos pradžią, kai mokslinį darbą augino drauge su tapybos įgūdžiais.

Stačia galva į riziką

Jolita tiki, kad Dievas atsiunčia žmones, kurie tampa tavo mokytojais. Taip atsitiko ir pasinėrus į tapybą. "Esu dėkinga skulptoriui Robertui Antiniui už atsivertimą į meną ir kūrybą. Kai išdrįsau jam parodyti savo darbus, jis pasakė: "Tapai navatnai." Tai buvo palaikymas žengti savitu tapybos keliu. Drąsos įkvėpė fotomenininkai Robertas Kanys ir Zenonas Baltrušis, dailininkas Antanas Obcarskas, kuriems pirmiesiems parodžiau savo darbus. Didžiausias mokytojas – Paryžiuje gyvenęs dailininkas Pranas Gailius, kuris mokė mąstyti tapyba ir klausytis savo vidinio balso. Jis apvertė aukštyn kojomis mano pasaulėžiūrą, supratau, kad mokytojas yra tas, kuris atveria mokinio sąmonę", – vardija J.Linkevičiūtė, be daugybės kitų barjerų, turėjusi įveikti ir stereotipą, kad norėdamas būti dailininku turi baigti Dailės akademiją.

"Man tas žodis "baigti" tapo akmeniu. Dailės akademija gali išmokyti akademinio piešimo, kai to norėsiu, tiesiog eisiu ir mokysiuos. Savo stilistiką susikūriau pati, niekas manęs nemokė taip tapyti", – sako Jolita, pasirinkusi savitą tapybos kelią ir... nelengvą finansiškai gyvenimą.

Tai buvo iššūkis, suformavęs mane kaip asmenybę. Nusipirkau drobės, dažų, teptukų, ir nuo to laiko prasidėjo tikroji mano kelionė į save.

"Žinojau, kad tai yra absoliuti rizika. Žinojau, kad daug metų negalėsiu išvažiuoti į jokias atostogų keliones, turėsiu buities suvaržymų, nepriteklių, – nepoetizuoja savo pasirinkimo ambicinga menininkė, patekusi ir į dar vienoje akistatą. – Lietuvoje mažai galerijų, o galerininkai nepuola atlapoti durų nouneimams ("no name" iš anglų k. – bevardis – red. past.). Natūralu, kad komerciniu požiūriu yra geriau dirbti su žinomais dailininkais."

Didžiausias pripažinimas buvo žmonių palaikymas, savo vietą svetimuose namuose atrandantys Jolitos kūriniai. "Bet tai atėjo po dešimties metų", – pripažįsta jų autorė.

Nusipiešti moteriškumą

Parodos Birštono kurhauzo galerijoje atidarymas sutapo su Jolitos gimtadieniu. Sutapo? "Ten viskas buvo sutapimų virtinė, – mosteli ranka Jolita. – Pradedant nuo netikėto pasiūlymo surengti parodą, baigiant pačiu atidarymu, kuris sutapo su Birštono vasaros Menų akademijos baigiamuoju koncertu."

"Yra tarpas, daryk", – džiaugiasi sulaukusi Kultūros centro direktoriaus Zigmo Vileikio paraginimo ir paramos. Jolita turi paaiškinimą tokių likimo dovanų: "Jei tu gavai kūrybos dovaną, ir pats turi ja dalytis. O kai darai tai, ką privalai, ateina ir pagalba iš šalies."

"Plūduriuoju sveikinimų jūroje, tokiose džiaugsmo, geriausių emocijų mariose", – po parodos atidarymo dalijosi feisbuke. Kaip ir visa J.Linkevičiūtės kūryba, šioje parodoje pristatyti darbai – savotiškas jausmų ir išgyvenimų dienoraštis, kalbėjimasis su savimi. Dauguma darbų – portretai, kurie Jolitai nėra objektai. Tai kiekvieno žmogaus istorija, kurią dailininkė kuria savo emocijomis.

"Norėčiau, kad moteris, žiūrėdama į mano tapybos darbą, galėtų atrasti tai, ko jai tuo metu trūksta. Galbūt tai, ką esu išsprendusi savyje, gali padėti kitiems – per vaizdą, išraišką", – sako Jolita, kuriai tapyba padėjo suvokti save ir savo paskirtį, tarsi nusipiešti moteriškumą.

J.Linkevičiūtės kūryboje nėra jokių aktualijų, socialinio realizmo, savo tapybos darbus ji vadina būsenomis ir vidinio "aš" auginimu, harmonizavimu. Ir veda su savimi – jei pakeliui.

Nuoširdumo testas

Kai bandau išpešti, ar laiminga, Jolita pažvelgia tokiu iš pradžių nustebusiu, o paskui atlaidžiu žvilgsniu. Vis dėlto, ieškodama atsakymo į naivų klausimą, panyra į save: "Esu savarankiška, nepriklausoma moteris. Turiu du suaugusius sūnus, vienas baigė Kauno dailės gimnaziją, kitas tebesimoko, nes norėjau, kad jie užaugtų laisvai mąstančiais žmonėmis. Pati darau tai, ką noriu daryti. Laiminga? Tikrai taip. Jei rašyčiau Dievui laišką, gal dar paprašyčiau, kad... Na, nenoriu dabar to garsiai sakyti."

Nenubaidant sėkmės galima išduoti, kad rudenį dienos šviesą turėtų išvysti J.Linkevičiūtės parengta monografija, kuriai rašyti paskyrė penkerius metus. Galima kalbėti ir apie mentorystės darbus, nes Jolitai svarbu įkvėpti ir padrąsinti jaunus, talentingus žmones.

"Kai tu pereini per savo asmeninius karus, patyčias, nesupratimą – per tuos siaurus, siaurus vartus, tau atsiveria gyvenimas. Bet tu turi pereiti, kad išmoktum į pasaulį žvelgti savomis akimis", – metaforiškai paaiškina kiekvieno žmogaus augimo kelią. Juolab – kūrybos žmogaus, kuris kaip virgulė reaguoja į aplinką.

Kai žiūrėsite į naujausius Jolitos darbus – vaikų portretus, ko gero, neapleis jausmas, kad šie veidai jums pažįstami. Jei taip, portretų autorei pavyko perduoti svarbiausią žinią ir padėti jums išlaisvinti savyje vidinį vaiką. Vadinasi, gyvenate nemeluodami sau.