Patiko ne iš karto
52-ejų Jolita Levčenkienė nuo gimimo gyvena Utenoje ir save vadina asfalto vaiku. Kodėl jos tapyboje tiek daug žirgų, ir pati negalėtų paaiškinti. Tai veikiau nuojauta nei sąmoningas pasirinkimas.
Piešia Jolita nuo vaikystės. Lankė dailės mokyklą, tačiau ateities su menu sieti neketino – baigė drabužių dizaino ir siuvimo studijas. Prieš 20 metų gyvenimas staiga sustojo – patyrė širdies operaciją. Darbai buvo atidėti į šalį, atsirado laiko sau. „Tada ir prisiminiau, kad moku valdyti teptuką“, – šypsosi savamokslė dailininkė ir šį laikotarpį vadina tikrąja savo kūrybinio kelio pradžia.
Iš pradžių ji tapė peizažus, natiurmortus, figūrines kompozicijas. Viskas pasikeitė, kai kartą jos paprašė nutapyti žirgą. „Tada dar nebuvo interneto, todėl piešiau taip, kaip mokėjau. Pamenu, sūnus grįžo iš mokyklos – tada mokėsi trečioje klasėje – ir rimtu veidu paklausė, kam aš tą asilą nupiešiau“, – juokdamasi prisimena Jolita. Būtent ši vaikiška replika paskatino ją atsiversti knygas ir rimčiau pasidomėti arklio anatomija.
Toliau – tai, kas Jolitos charakteriui labai būdinga: kruopštus gilinimasis, noras pažinti tapomą objektą, suprasti jo sandarą, judesį ir charakterį. „Gal tada ir įsimylėjau žirgus?“ – svarsto ji.
Pradėjo dažniau lankytis žirgynuose, važiuodavo ten su sūnumis, keletą kartų pati sėdosi ant arklio. Vis dėlto iš pradžių šis gyvūnas kėlė nerimą – prisipažįsta, kad jo net bijojo. Tačiau mintyse žirgai vis sugrįždavo: juos nuolat matydavo vaizduotėje ir vis bandydavo perkelti į piešinį.
Tarsi kūrybinis parašas
Jolita prisipažįsta, kad labiausiai ją žavi žirgo laisvumas ir energija: „Tas gyvūnas ir švelnus, ir grubus. Prieini prie jo, glostai, o tokia galia iš vidaus veržiasi! Tarsi juoda ir balta viename kūne būtų.“
Jau šešiolika metų žirgas J. Levčenkienės kūryboje yra pagrindinis ir artimiausias jai motyvas. Uteniškė žirgus ne tik tapo – iš molio lipdo arklio formos švilpynes, žirgo atvaizdais dekoruoja pačios kurtą keramiką. Šis gyvūnas tapo tarsi kūrybiniu jos parašu.
Prieš trejus metus Jolitos gyvenime įvyko reikšmingas lūžis, susijęs su žirgais. Menininkė dalyvavo plenere, kuriame burtai lėmė įdomią temą.
„Traukėme, kas ką pieš, ir man iškrito Utenos kunigaikštis Utenis ant žirgo. Ne juokais užsikabinau – pradėjau domėtis Lietuvos istorija. Po šio plenero net nusprendžiau mesti sau iššūkį ir sukurti išskirtinį darbą, skirtą Žalgirio mūšiui“, – pasakoja ji.
Savo namus Jolita pavertė meno studija, kurioje kasdien nuo ryto iki vakaro gyveno kūrybos ritmu. Tapymą lydėjo nuolatinis skaitymas – menininkei buvo svarbus istorinis tikslumas ir detalių autentiškumas.
„Žalgirio mūšio triptiką tapiau aliejiniais dažais trimis etapais, naudodama pačią seniausią sluoksninės tapybos techniką. Kadangi darbas reikalavo ypatingo kruopštumo, tapiau pirmo numerio teptuku, kuris plonesnis net už degtuką“, – prisimena pašnekovė.
Tapybos kūrinį sudaro trys dalys – „Žygis“, „Kova“ ir „Žiauri pabaiga“. Kiekviena jų – 4 m. Triptiką šiuo metu galima pamatyti Vilniaus karininkų ramovėje. Lankytojai dažnai klausia, kiek žirgų nutapyta šiame kūrinyje.
„Nesuskaičiavau, tačiau stengiausi perteikti ne tik kareivių, bet ir žirgų emocijas. Be to, paveiksluose yra daug istorinių smulkmenų, kurios man buvo ne mažiau svarbios. Pavyzdžiui, Vytautas prieš mūšį žirgus pažymėdavo Gediminaičių stulpais – po mūšių jų būdavo daug pavagiama, tad reikėdavo atskirti savus. Tai galima matyti ir mano darbuose“, – aiškina J. Levčenkienė.
Jai itin svarbu žirgo figūroje perteikti žmogaus būsenas. Tai rodo ir vienos jos parodos pavadinimas – „Tos liūdnos liūdnos akys“. Lankytojai klausinėjo, kodėl autorės žirgai tokie liūdni. „Galbūt tuo metu buvo sunkesnis gyvenimo periodas, o gal apskritai mano vaizduotėje žirgas turi daug emocijų?“ – svarsto ji.
Kiek žirgų įvairiais pavidalais – paveiksluose, keramikoje, švilpynėse – jau paleido į pasaulį, Jolita nežino. Juokiasi, kad šioje vietoje yra truputį apsileidusi: savo kūrinių neskaičiuoja, tiesiog leidžia jiems gyventi savarankišką gyvenimą.
Prototipai – fryzai
Jolitos tėvelis – kaunietis, mamytė kilusi iš Utenos. Kai jie sukūrė šeimą, apsigyveno Utenoje. „Aš tarsi balta varna giminėje. Nei iš tėčio, nei iš mamos pusės daugiau menininkų nėra“, – juokiasi žirgų piešėja, niekada nepiešianti ristūnų iš natūros.
Moteris pasakoja, kad vaikystėje Utenos Rašės hipodrome vykdavo žirgų lenktynės. Tai būdavo nepaprastas įvykis: dalyviai ir svečiai suvažiuodavo ne tik iš Lietuvos. Dabar šio renginio jau nebėra. „Gal ir gerai, – sako Jolita, – nes vaikystėje labai skaudėdavo širdį matant, kaip varovai žirgus ragindavo specialiais rimbais.“
Ar turi mėgstamą žirgų veislę? „Tai fryzai. Jie kilę iš Nyderlandų Fryzijos regiono – tvirti, raumeningi, juodos spalvos, dažnai su balta žvaigžde kaktoje. Elegantiški ir ramūs. Kadaise naudoti kaip raitelių karo žirgai. Vilniaus rajone vienas žmogus juos augina. Jei gerai pamenu, 2014 m. vienas iš jo žirgų, juodais ilgais garbanotais karčiais, buvo išrinktas pačiu gražiausiu“, – rausiasi atmintyje J. Levčenkienė ir priduria, kad fryzai yra švelnūs, bet jų jėga – neapsakoma. Ji ir baugina, ir žavi.
Jolitos paveiksluose dažniausiai išvysime juoduosius ristūnus. Piešdama ji neleidžia sau fantazuoti – vadina save realiste, nors kartais ima ir, kaip juokauja, pasileidžia karčius.
„Daug knygų išstudijavau, tad dabartiniai mano žirgai kaip diena ir naktis skiriasi nuo tų, kuriuos piešiau pačioje pradžioje“, – tikina ji ir spėja, kad ateinantys Arklio metai turėtų būti energingi ir veržlūs. Juk būtent toks ir yra šis gyvūnas.
Ar Jolita spėtų vykdyti užsakymus, jei Arklio metais atsirastų daug norinčiųjų savo namuose turėti po arklio simbolį – paveikslą ar puodelį? „Jei pieščiau žirgus be meilės, vien todėl, kad žmonėms jų reikia ar kad daugiau pinigų uždirbčiau, abejoju, ar man pavyktų gerai“, – sako menininkė.
Jos kūrybos sąraše – net 24 asmeninės parodos. Tautodailininkų bendruomenė J. Levčenkienę laiko viena savičiausių ir ryškiausių kūrėjų ne tik Utenos regione, bet ir visoje Lietuvoje.
„Esu sertifikuota švilpynių meistrė, rengiu edukacijas šia tema. Spėkite, ką daugiausia darome su vaikais? Aišku, kad arkliukus“, – juokiasi ji.
Mūzos neapleidžia
Paklausta, kokia jos kūrybinė erdvė, Jolita atvira: gyvena įprastame daugiabutyje. Sūnums Silvestrui ir Ernestui pradėjus savarankišką gyvenimą, ji vieną kambarį pavertė dirbtuvėmis, tad mūzos skrajoja tiesiog namuose.
Kas uteniškę įkvepia kurti Tapytoja sako, kad jokių ypatingų sąlygų nereikia. „Ryte pasidarau kavos, nueinu į dirbtuves ir dažnai iš jų nebeišeinu – pradedu tapyti“, – šypsosi ji. Vaizduotėje ir mintyse dauguma darbų jau seniai sudėlioti.
Gyvenu tarp žirgų. Kai kurių paveikslų su žirgais net į parodas nevežu, nes jie – tik mano.
„Manęs įkvėpimas niekada nepalieka. Paveikslo viziją paprastai vystau ilgai. Darbą apie Žalgirio mūšį brandinau savyje net dvejus metus. Pradėjus jį tapyti, teko labai daug skaityti – skirtingi autoriai skirtingai pateikė tuos pačius faktus, tad kartais net susipainiodavau. Skaitydama ir tapydama kasdien papildydavau paveikslus naujomis detalėmis“, – pasakoja Jolita.
Juokiasi, kad Žalgirio mūšio dalis teko piešti ir tupint, ir klūpint, ir net besivoliojant po grindis. „Mano kambario ilgis – 4 m, tad viena drobė tiek ir užimdavo. Kad tilptų, teko net baldus perstumdyti“, – šypsosi pašnekovė.
Manininkė sako, kad paveikslas, vaizduojantis Žalgirio mūšį, yra beveik fotografinio tikslumo. Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad esu krapštukė. Teptukai, kuriais tapiau, net ne degtuko, o dantų krapštuko viršūnėlės storio“, – rodo ji.
Kaip nusprendžia, kad kūrinys jau baigtas? „Niekaip“, – juokiasi menininkė. Parsivežusi Žalgirio mūšio triptiką namo, ji tikrai rastų, ką jame pakeisti. „Tapiau šį darbą dvejus metus. Proceso metu ir liga buvo užklupusi, tad vos spėjau pažadėtą dieną jį atiduoti. Vežiau eksponuoti visą šlapią, dar kvepiantį dažais“, – prisimena ji.
Skatina domėtis istorija
Per pandemiją Jolita atrado seną, XIV a. siekiančią, lesiravimo techniką, kurią dabar pritaiko savo darbuose. Tapant šia technika ant drobės užtepamas plonas, skaidrus dažų sluoksnis (glazūra), leidžiantis persišviesti po juo esantiems spalviniams sluoksniams. Tai suteikia paveikslui gilumo ir sodrumo, panašiai kaip glazūruojant keramiką.
„Man įdomu rasti kažką naujo ir pritaikyti praktiškai. Dažnai iš kelių technikų, jas sujungus, gimsta kas nors netikėta“, – džiaugiasi ji, bet pripažįsta, kad tapyti yra paprasčiau nei galvoti, kam tas darbas vėliau bus reikalingas.
Žalgirio mūšio triptikas „Diena, pakeitusi istoriją“ – didžiausias ir reikšmingiausias J. Levčenkienės darbas, sulaukęs daug žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Šis kūrinys eksponuotas įvairiose Lietuvos kultūros įstaigose, pristatytas ir Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose.
„Daug kur jis jau eksponuotas, bet būtų puiku jį pavežioti po visą Lietuvą. Deja, tai sudėtinga – paveikslas didelis, reikia specialaus transporto. Namuose laikyti jo taip pat neįmanoma – užima pusę kambario“, – aiškina autorė.
Jolitos namai – tikras žirgų pasaulis. Kur pažvelgsi – šuoliuoja ristūnai. „Gyvenu tarp žirgų. Kai kurių paveikslų su žirgais net į parodas nevežu, nes jie – tik mano. Su kitais darbais skirtis nesunku, ypač kai matau, kad žmonėms jie patinka, kad žiūrint į juos akys žiba“, – tikina tapytoja.
Ji norėtų atgaivinti ir daugiau istorinių mūšių. Norėtų, kad šalyje būtų daugiau kalbama apie reikšmingus Lietuvos istorijai įvykius. „Mūsų kaimynai lenkai rengia inscenizacijas, įvairiais būdais aukština Žalgirio mūšį. Norėtųsi, kad lietuviai labiau didžiuotųsi savo istorija“, – linki kūrėja, savo darbu prisidedanti prie to.
Paklausta, ar turi svajonių, susijusių su žirgais, Jolita ilgai mąsto. Primena, kad viena jau išsipildė: tai galimybė kurti, nes kai žirgai šuoliuoja per drobes, atrodo, kad kartu su jais į laisvę išskrenda ir svajonės. Galiausiai sako, kad labai norėtų, jog jos darbai atsidurtų ten, kur turi būti, – žirgynuose. Tik apgailestauja, kad juose nėra ekspozicinių erdvių.
Naujausi komentarai