O antrojoje – „Nevala Bertis. Dvokas“ – susipažįstame ne tik su jo šunimi Smirdžiumi, kuris gerai išsipurvino pievoje, kur ganosi karvės, bet ir sužinome apie klasės išvyką į Klėtmiškio pramogų parką, kur dėjosi visokia smagi velniava. Su Berčio istorijų ir iliustracijų kūrėjais – Davidu Robertsu ir Alanu MacDonaldu – apie baimes, apie tai, kaip atsirado Bertis, aptarėme jo nuotykius ir knygas, kurias verta skaityti daugiau nei tris kartus.

– Kas jus įkvėpė sukurti pirmąją knygą apie Nevalą Bertį?

D. Robertsas: Labai norėjau sukurti knygą apie veikėją, kuris turėtų negerų įpročių, nes man tai pasirodė juokinga idėja. O aš mėgstu kurti paveikslėlius, kurie prajuokina.

– Kaip gimė jūsų pirmoji knyga?

A. MacDonaldas: Mano pirmosios knygos vaikams pavadinimas tiesiog vieną dieną šovė galvon. Tai buvo „Šaunusis spagečių kostiumas“.

– Kaip nutiko, kad prisijungėte prie iliustruotojo Davido Robertso kuriant „Nevalą Bertį“?

A. MacDonaldas: Davidas Robertsas sukūrė pirmąją iliustraciją, kurioje Bertis buvo dar kūdikis. Tada leidėjas paklausė manęs, ar nenorėčiau parašyti keleto istorijų. Nuo to laiko Berčio serija ėmė populiarėti.

– Kaip sugalvojote nevalą Bertį ir ką tuo metu veikėte?

D. Robertsas: Važiavau namo autobusu iš parduotuvės ir ėmiau galvoti apie mažą berniuką, kuris nuolatos už blogus įpročius gautų velnių nuo mamos ir tėčio.

– Ar bijojote dantisto lygiai taip pat kaip Bertis?

D. Robertsas: Taip, baisiai bijojau dantisto ir dar tebebijau, nes turiu labai daug plombų dantyse. Reikėjo valgyti mažiau saldainių, kai buvau mažas.

– Iš visų nuotykių, į kuriuos Bertis įsivėlė, kuris buvo jūsų mėgstamiausias?

D. Robertsas: Na, išsirinkti vieną mėgstamiausią labai sunku. Man labai patiko, kai Bertis pamatė panelę Bataitę jos zumbos treniruotėje ir kai Bertis vedė savo šunį į dresavimo pamokas. Tačiau manau, kad visų mėgstamiausias momentas turėtų būti, kai Bertis buvo gimtadienyje šalia baseino ir Berčio šuo į jį prikakojo. Tai buvo viena juokingiausių iliustracijų, kokias man tik yra tekę piešti.

A. MacDonaldas: Tas, kuriame Bertis labai labai smarkiai norėjo į tualetą keliaudamas su klase autobusu.

– Ar Berčio nuotykius knygose įkvėpė kas nors, ką pažįstate arba įvykiai iš jūsų gyvenimo?

D. Robertsas: Ne. Nelabai. Tačiau vaikai man visada pasakoja, kokie jie panašūs į Bertį ir kaip smarkiai mėgsta krapšyti nosį. Ne vienas man yra net parodęs savo snarglį!

A. MacDonaldas: Kartais nutinka, kad juos tikrai įkvepia tikri žmonės. Pavyzdžiui, mano sūnus buvo netyčia įjungęs kaimynų signalizaciją, kai prižiūrėjo jų katiną jiems išvykus.

– Ką darote, kai sugalvojate nuostabią idėją vairuodamas ar besiprausdamas po dušu?

D. Robertsas: Na, jeigu tuo metu vairuočiau automobilį, kur nors atsitrenkčiau arba būčiau suimtas policijos, nes vairuoti aš nemoku. Jeigu taip nutiktų duše – mano studija nėra toli nuo vonios kambario, tad iššokčiau ir nubėgęs užsirašyčiau.

A. MacDonaldas: Visada su savimi nešiojuosi užrašų knygelę, kur užsirašinėju idėjas, kai tik jos pasirodo ir nepabėga iš galvos.

– Parašykite tris mėgstamiausius žodžius.

D. Robertsas: Gūdus, slankioti ir papsėti.

A. MacDonaldas: Saulė, paplūdimys, atostogos!

– Kuris literatūrinis veikėjas, jūsų manymu, panašiausias į jus?

D. Robertsas: Gudrusis Vandeninis Žiurkinas iš knygos „Vėjas gluosniuose“, nes aš labai mėgstu laivus.

A. MacDonaldas: Čarlis Braunas iš „Riešutėlių“ komiksų.

– Jei būtumėte superherojus, kokia būtų jūsų galia ir kaip atrodytų kostiumas?

A. MacDonaldas: Būčiau Žmogus Atsakymas, kuris turėtų atsakymus į visus įmanomus klausimus. Vilkėčiau kostiumą, kuris būtų išmargintas klaustukais.

– Koks jūs buvote, kai buvote mažas?

D. Robertsas: Išdykęs, bet visada bijantis prisidaryti bėdų.

A. MacDonaldas: Labai sportiškas ir mėgstantis konkuruoti, bet tylus mokykloje.

– Koks buvo jūsų mėgstamiausias žaislas?

D. Robertsas: Turėjau mažą žaislinį triušelį, kurį visada ir visur nešiojausi su savimi, kol kartą atostogaudamas Šiaurės Velse jį pamečiau. Viskas, kas iš jo liko – išblukusi fotografija. Šniurkšt!

A. MacDonaldas: Mėgstamiausias mano žaislas buvo žaislinė tvirtovė, kurią man pastatė mano senelis.