Šią savaitę Kaune vykstančiame šiuolaikinio šokio festivalyje pristatomas ne vienas šokis su nuogo kūno scenomis. Kas tai - bandymas pritraukti kuo daugiau žiūrovų ar noras šokiruoti publiką?

Apie tai, kodėl šiuolaikiniai choreografai scenoje vis dažniau nusprendžia išrengti šokėjus, kalbėjomės su festivalio iniciatore, Kauno šokio teatro „Aura“ vadove Birute Letukaite.

- Kokiai auditorijai skiriamas šokis su nuogybėmis scenoje?

- Brandžiai. Esu jau pasakojusi, kaip prieš keliolika metų Paryžiuje teko stebėti kikenančius ir besimuistančius paauglius šokio spektaklyje, kuriame moteris šoko nuoga krūtine. Atrodytų, kad Vakarų valstybėje, kur „Playboy“ ir kiti panašaus pobūdžio žurnalai seniai prieinami, turėtų būti kitokia reakcija. O gal į gyvą kūną reaguojama kitaip nei į nuotrauką? Žodžiu, tokie šokiai skiriami ne paaugliams.

Užsienyje šokio spektakliai yra griežtai kategorizuojami, prie kiekvieno pasirodymo, kuriame yra nuogo kūno, atsiranda prierašas „Nudity“ (angl. „Nuogybės“), kad žiūrovas žinotų, kur eina.

Šveicarų M.Leemano fizinio šokio teatro pasirodymas „100 m²“ skiriamas intelektualesniam žiūrovui, sugebančiam priimti ne tik gražius paveiksliukus, rodomus scenoje, bet ir tai, kas vyksta už jų - publikai, kuri sugeba perskaityti ir iššifruoti.

Juk visas šiuolaikinis menas yra truputį užkoduotas. Ne tik šokis, bet ir muzika, vaizduojamieji menai neša gilesnę informaciją nei pirmojo įspūdžio sukeltos emocijos. Šiuolaikiniame mene informacija nėra pateikiama ant lėkštutės. O mūsų žiūrovai gal labiau pripratę prie tokių pasirodymų, kur viskas ne tik ant lėkštutės, bet ir sukramtyta, ir atrajota. Intelektualesnius žiūrovus gal jau ir pykina nuo per didelio aiškumo, kuris neretai virsta banalybe, sviestu sviestuotu, kur viskas aišku iki nuobodumo.

Jei šokis nesukelia jokių minčių - scenoje matai tik sukinukus ar pakėlimus - jis atstovauja praėjusiai dienai. Balete prieš du šimtus metų atsiklaupęs vyras, pridėjęs rankas prie širdies ir tiesdamas jas link partnerės išreikšdavo meilę. Bet mes šią sceninę kalbą žinome jau 200 metų.

- Žodžiu, šokyje ieškoma naujų išraiškos priemonių?

- Apie naujas išraiškos priemones šokyje visas pasaulis kalba jau seniai. Norėtųsi, kad mūsų žiūrovas imtų suprasti naująją sceninę kalbą.

- Minėjote, kad nuogas kūnas scenoje nėra tiesiog nuogas kūnas. Tai kokias gilesnes mintis siekiama išreikšti šokyje apnuoginant šokėjus?

- Aš nesiimu spręsti, kodėl choreografai, režisieriai pasirenka tokius sprendimus. Ispanijos teatras „Manantiales“ festivalyje pristato šokio spektaklį „Spekuliacijos.“ Čia šokėjai apsirengę šoks gal pirmąsias dešimt minučių. Ispanijoje iš tiesų vyksta tradicinis festivalis, kurio metu, švęsdami pirmąjį derlių, ispanai apsimėto pomidorais. Tokio mūšio metu dažniausiai žmonės išsirengia - bent jau iki pusės. Šokis „Spekuliacijos“- tai pomidorų mūšio parodija. O kadangi šoka du žmonės - vyras ir moteris - viskas pateikiama per jų santykių aiškinimosi prizmę. Per nuogybę galbūt labiau parodomas vyro ir moters artumas, brovimasis į vienas kito erdvę.

- Yra teigiančių, kad nuogo kūno demonstravimas scenoje yra bandymas šokį tam tikra prasme „supopsinti“, pritraukti daugiau visuomenės dėmesio...

- Oi, čia ne tas žanras. Mes ne su tais menininkais ir ne su tom trupėm bendraujam, kurios nuogybę naudoja kaip priemonę publikai pritraukti. Į festivalį atvyksta ne pradedantieji - visos trupės su savo istorija, tarptautine patirtimi. Tai nėra mėgėjų, pradedančiųjų ar studentų darbai.

O šiuolaikiniame šokyje tikrai yra drastiškų spektaklių. Tokių, kad net nepatogu pasakoti. Yra chirurgiją primenančių epizodų - pro patys žinote kur ranka moteriai sukišama iki vidaus organų ir, iš vidaus kilnojant ranką, rodoma, kaip pilve pulsuoja vaiko gyvybė. Tai daro žinoma olandų trupė „Van der Keibus“, įeinanti į pasaulio radikalaus, vadinamojo „extreem“ šokio dešimtuką. Pasaulyje diskutuojama, kiek tokių kraštutinumų gali būti šokyje, bet sakoma, kad pats gyvenimas yra ekstremalus, taigi, ir šokis toks.

- Ar minėtą olandų trupę kviestumėte į festivalį?

- Tokio biudžeto renginio Lietuva neturi, kad galėtų juos pasikviesti ir sumokėti honorarus.

- Jei mokami didžiuliai honorarai, vadinasi, jie populiarūs?

- Kai į užsienį keliauja Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo spektakliai, jiems taip pat mokami nemaži honorarai. Taigi galima klausti, ar jie yra populiarūs, ar jie geri. Jie yra geri, todėl ir brangūs.

- Tai galbūt nuogas kūnas šokyje pasitelkiamas publikai šokiruoti?

- Lietuviai nuogo kūno šokyje beveik nenaudoja. 2001 m. mano pastatytame šokio spektaklyje „Extremum mobile“ apnuogintomis krūtinėmis mūsų merginos šoko tik užsienyje. Šokis tapo kelių tarptautinių konkursų laureatu. Ne dėl nuogo kūno, o dėl labai šiuolaikiškų video projekcijų, muzikos ir ekstremalios šokėjų plastikos - pašokę šokėjai visu kūnu iš viršaus krisdavo ant žemės.

- O kodėl merginos Lietuvoje šoko daugiau apsirengusios?

- Publika skiriasi. Be to,  mūsų šokėjos gėdijasi savo draugų, giminių ir pažįstamų. Marijos žemės lietuvaičiai kuklūs.

- Tai galbūt dalinis merginų apsinuoginimas buvo visai nebūtinas šiame šokyje?

- Pirmojoje šokio dalyje, kai scenoje vaizduojama kosmoso ir gyvybės pradžia, embrionų stadija - tik ten merginos taip šoko. Iš kostiumo atpažįstame epochą. Šiuo atveju per daug drabužių būtų trukdę - vaizdavome tuos laikus, kai žmonės nebuvo labai apsirengę.

- Dabar mes diskutuojame apie tai, kas kitur nesukelia jokių diskusijų. Nuogom krūtinėm moterys deginasi visos Europos pliažuose. Kai iškilo nuogo berniuko skulptūra prie Mykolo Žilinsko galerijos, irgi buvo pasipiktinusių.

- Pernykščiame šokio festivalyje Skaidros Jančaitės ir latvės Simonos Orinskos šokis sulaukė prieštaringų vertinimų - nuogos šokėjos vyresnio amžiaus moterų kritikuotos dėl to, kad, esą, per daug matėsi. Greičiausiai ir po šiemetinių pasirodymų bus panašių vertinimų.

- Dėl to mes ir dedame ženklą „N-18“, kad tokios moterys neitų į ispanų spektaklį - tegu jos lieka namuose arba eina žiūrėti ko nors, atstovaujančio galbūt vakar dienai. S.Jančaitė ir S.Orinska šoko japonų šokio buto stiliuje, o šiame šokyje nuogas baltai nugrimuotas kūnas yra privalomas. Minėti dalykai ir labai lėti judesiai yra šio žanro atpažinimo ženklas.

- Ar mūsų publikos konservatyvumą sietumėte su sovietmečio draudimais?

- Žinoma. Juk sovietmečiu oficialiai nei nuogas kūnas, nei seksas neegzistavo. Gyvenome beveik rojuje, tik nesusimąstėme, ar angeliukai kartais ne nuogi.

- Tačiau mane pačią šokiruoja kraštutinumai, į kuriuos kartais metasi šou pasaulis. Vienoje lietuviškų televizijų buvo  žinių laida, kurios vedėjos nusirenginėdavo. Trūksta žodžių tokiam junginiui apibūdinti. Aš neturiu didelių tabu - priimu ir humorą, ir erotiką kaip išraiškos priemonę, bet žinios ir nuogas kūnas - tai absurdas.

- Patikslinkime sąvokas. Užrašai „N-14“ ir „N-18“ festivalyje atsirado ne dėl to, kad minėtuose šokiuose yra striptizo elementų?

- Striptizo elementų šiemetinio festivalio pasirodymuose tikrai nebus. Tokie elementai gali būti panaudoti šiuolaikiniame šokyje, naudojami ir dramoje. Režisierius Gintaras Varnas savo spektaklyje „Nekalti“ yra panaudojęs striptizo elementus - striptizo šokėją vaidino pripažinta aktorė Aurelija Tamulytė.

Pasikartosiu, šiuolaikinis šokis yra rimtas žanras. Tai nėra šou, tai nėra pramoginiai komerciniai dalykai. Tai, ką mes rodome festivalyje, atstovauja kitokiam pasauliui nei pramogos. Jei kažkiek humoro mūsų pasirodymuose ir yra - paprastai už humoro slypi kiti, gilesni klodai. Ypač, jei tai padaryta meistrų, pašventusių savo gyvenimą šokiui. Būtent juos į festivalį ir kvi