– Ką norėtumėte perduoti savo klausytojams, gerbėjams?

– Jie man visada buvo brangūs, mano gerbėjai. Tai prasidėjo nuo vienos situacijos, kai pirmą kartą užlipau į sceną Žagarės kultūros namuose. Buvau 10–11 metų, sudainavau rusišką dainą „Ei, keleliai“, bet lietuviškai, nes rusiškai dar nemokėjau. Sudainavau – tyliu, publika tyli. Pasižvalgiau ir parėjau namo.

Paskui prasidėjo ieškojimas to, kas manęs paklausytų. Ir ne vien tik dainuojant. Norėjau įsimušti tarp tų gimnazijos mokinių, kurie buvo užsiėmę deklamavimu. Savo klausytojams linkėčiau nenueiti tokio kelio, kokį aš nuėjau.

Jūsų klausimas labai opus, norint tinkamai, atvirai atsakyti. Tai vėl mane skelia pusiau. Labiausiai nustebau tada, kai prieš keletą metų Žagarėje buvo pagerbimas. Tai ten – iki ašarų, tokio sutikimo iš publikos man neteko patirti. Kaip sakoma, su metais patyrimas kitas, dažnai apsiverkiu susigraudenęs.

– Koks jūsų laimingiausias gyvenimo laikotarpis, į kurį norėtumėte sugrįžti?

– Daug neieškodamas, visada, kai yra panašus klausimas, apsistoju ties vieninteliu laiko tarpu. Ketverius metus išbuvau pas Joną Švedą liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Tada aš jaunas buvau, jie visi jauni – šokėjai, dainininkai, pats Jonas Švedas.

– Galvojau, kad paminėsite Milaną, „La Scalą“.

– Čia jau kitas puslapis, toks prie širdies. Kartais pagalvoju – kai buvau laiškininku, mane sustabdydavo draugai iš mokyklos ir sakydavo: „Tai kas iš tavęs dabar bus? Su terba lakstai, kolūky su kokia boba apsiženysi, paršų įsigysi, gyvulių. Samagono yra, gersi, baliavosi, dainuosi, bus tau gerai.“

Man atrodo, kad „La Scala“ buvo toks žaibas. Sprogimas buvo „Metropolitan“, tą priimu kaip profesionalas. Ne taip anksti supratau, kad aš taikausi į tuos profesionalus, į dainininkus, o jiems daugiau nėra kur eiti.

Buvo dar vienas įvykis, kuris pakeitė mano likusį gyvenimą. Pamačiau tokią moterį ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau. Ir po šiai dienai myliu, tai Eglė. Ji dailininkė, meniškos dūšios žmogus, grynai amerikoninis – buvo metukų, kai 1944 m. pateko į Vokietijos lagerį, paskui – į Ameriką...

Taigi paminėjau dainų ir šokių ansamblį... Jaunystėje dainuodavau Rubinšteino romansą, bet neišdrįsdavau padainuoti to publikai, nes visai kita interpretacija, visai kitas balsas. Toks šiandien mano balsas, nes mano draugas Parkinsonas, kuris sėdi manyje, ne visuomet išeina pasivaikščioti. Tai sunkoka kalbėti.

– Jei galėtumėte, į kokį spektaklį norėtumėte sugrįžti, kuo pabūti?

– Sunkus klausimas. Aš niekad nebuvau iki galo dainininkas, dainininko charakterio. Kažką pražiopsodavau, vėlai susigriebdavau. Pavyzdžiui, pensijos. Pasirodo, neišdirbau tiek metų, kiek reikia. Teatre reikėjo išbūti 25 metus, būčiau gavęs pensiją, bet pavėlavau, nes įstatymas pasikeitė – nepataikiau.

Pagalvojau, kad gal dėl pensijos reikėtų pasinaudoti profesoriaus diplomu. Bet, pasirodo, trūksta dvejų metų – reikia 10 metų. Bet nieko, šiaip taip išsiversiu ir be šitų dalykų. Man svarbu, kad turiu draugų.

O dėl spektaklio – grįžčiau prie „Don Karlo“, Pilypo arijos (visai kitaip dabar daryčiau). Visiškai kitaip padaryčiau ir „Borisą Godunovą“. Sunku kalbėti apie tokius dalykus. Galų gale, visi iš teatro administracijos pranašavo, kad man jau galas, mane laiko iš malonės. Vienas net pasakė – „Vaclovai, tu senas, kam dar keli triukšmą. Du spektaklius per mėnesį gauni ir dar nepatenkintas. Reikia imti viską, ką duoda.“

Pavyzdžiui, Henrikas Kurauskas. Neatsimenu, kuriame pastatyme, bet visas jo vaidmuo buvo toks, kad pilies kieme stovėjo jis su alebarda. Taip pastovėjo, pastovėjo ir išėjo – toks jo pasiekimas buvo. Nuostabus aktorius, bet užmirštas – jį gyvą palaidojo. Buvau jo draugas, žinau, kaip jis kentėjo. Vieną vasarą jo iniciatyva nagrinėjome pagrindines Williamo Shakespeare`o tragedijas. Pasirodo, buvome šiek tiek teisūs, kad W. Shakespeare`as rašė visaip kitaip, nei sakoma.

– Ko galėtumėte palinkėti jaunimui?

– Manau, kad aš nieko jaunimui negaliu palinkėti, nes jaunimas žengia savais keliais, ir teisingai. Aš irgi žengčiau savais keliais. Atėjo jaunimas, ir jokios tragedijos nėra. Mes gyvename, ir man nesvarbu, kaip išeiti iš gyvenimo – lovoje, ant stogo, po mašina. Išeini ir išeini.

Aš patenkintas, kaip nugyvenau gyvenimą. Buvo visko. Galėčiau sakyti, kad džiaugsmo buvo labai daug – džiaugiausi kitų džiaugsmu, o savo džiaugsmo beveik ir neturėjau. Keista. Senam nieko daugiau ir nelieka, tik liežuviu malti.