„Happyendless“

Kinetika

„Meno žmonės“

„Happyendless“ pavadinimas jau yra tapęs Lietuvos šokių muzikos istorija. Būtent juos galima minėti prie tokių vardų kaip DJ Saga, „Laba’s FM“ ar neseniai 20-metį šventęs „Techno Valentino“. Senosios mokyklos mohikanai, per savo karjerą kelis kartus mirę ir kilę iš pelenų, 2018-aisiais sugrįžo su jau labai seniai lauktu nauju darbu „Kinetika“, kuriame nebėra (gal ir gerai) Sauliaus Prūsaičio, tačiau yra jausmas, kad Benua ir Andriui Alien sunku atsisakyti per tiek laiko sukaupto bagažo. Jei įvardytume tiksliai, „Kinetika“ nėra šiuolaikinis albumas, nukreipiantis muziką kuria nors kryptimi, tai daugiau nostalgiškas, ypač dešimtajam dešimtmečiui, darbas, kuris tikrai nereiškia kokybės nebuvimo, pvz., „Orbital“ vis dar varo savo, tačiau jie man niekad nepabosta, nors ir nepasiūlo revoliucingų idėjų. „Kinetika“ yra meilės laiškas praeičiai, reivo kartai, ryškioms, akį rėžiančioms spalvoms, kuriomis geriausia žavėtis tuomet, kai jas supo to laiko atributai. Man smagesni kūriniai be vokalo. Su pagarba visiems dainavusiesiems ir repavusiesiems geriausiai savo poziciją atspindi Giedrė Kilčiauskienė, nes ji visur puikiai skamba, ir „Empti“ bei Kamilė iš „Kamanių Šilelio“, nes daina „Žemė. Oras. Dangus“ labai panaši į jos grupės kūrybą. Kiti, deja, skamba labiau kaip kviestiniai dainininkai ir suteikia dainoms ne itin reikalingą popmuzikos skambesį. Pavyzdžiui, itin stipriai skambančiuose „King Kong“ ir „Odisėja“ vokalai visai nenaudojami, o „Gravitacija“ ir „Go“ skamba tik balsų fragmentai. Be to, nereikalingai įmesti keli modernūs ritmai netikėtai plėšo sentimento aurą, todėl, kad ir kaip būtų keista, kyla noras, kad jų nebūtų ir darbas išliktų vientisu meilės laišku praeičiai. „Happyendless“, mano manymu, nebereikia stengtis įtikti dabartiniam išpaikintam jaunimui, jie jau yra legendos, ir į juos kiekvienas pyplys su „Mac“ turėtų žvelgti pagarbiai ir klausyti, klausyti, klausyti. „Kinetika“ turi potencialo įtvirtinti tą statusą, dabar reikia tik visiško pasitikėjimo savimi.

^{74 100}

Domantas Razauskas ir „Vos Vos“

Vos Vos

„Self-released“

D.Razauskas yra vienas pagrindinių dainuojamosios poezijos žanro vėliavnešių, tačiau man (galbūt ir dėl pasibaigusios meilės šiam žanrui) jis pirmiausia yra didžiulis muzikos eruditas, pažįstantis kiekvieną muzikos žanrą taip, kad diskusijose su juo lieki pirmokas, kuriam dar reikia daug ką pažinti. Būdamas plataus spektro ekspertas, jis užsidarydavo bliuzroko narvelyje, turinčiame savo gerbėjų, tačiau man visad atrodė, kad tiek žinių prisirinkęs žmogus turėtų vis drąsiau eiti „outside the box“. Albumas „Vos Vos“ patvirtina šią nuomonę – ten, kur Domantas yra drąsus, ten ir įdomiausias. Šis darbas yra lyg sūpynės: tai tradicinis bliuzas visomis prasmėmis, pvz., „Raganų kraujo“, tai elektroniniai bandymai, vis priverčiantys suklusti, pvz., „6“. Ir čia iš esmės viskas priklauso nuo klausytojų preferencijų. Man bliuzas iš esmės jau yra nuėjęs dalykas, kurį reikia gerbti, bet po kurį knaisiotis nėra jokio džiaugsmo. „Vos Vos“ bliuzinis vibe geriausiai atskleidžiamas dabartinę valdžią kritikuojančiame kūrinyje „Revoliucija Nr. Px“ (juk bliuzas ir yra originalioji protesto muzika), tačiau kiti kūriniai gerokai nusileidžia LP eksperimentams. Jau minėtasis „6“, šiek tiek radioheadiška, šiek tiek mamontoviška „Lopšinė“ ar būgnų sekcija lyg iš „Airijos“ laikų atėjusi „Mėlyna Balta“ yra tie ašiniai kūriniai, su kuriais man „Vos Vos“ atsiskleidžia plačiau. O iš konteksto labiausiai krinta „Tu – Voras“, kurioje bandoma prisiminti dainuojamosios poezijos pažaidimus, nors, mano manymu, tai nereikalinga. „Vos Vos“ puikiai atskleidžia puikų D.Razausko muzikinį intelektą: jis įvairus ir turtingas įtakų bei žanrų, tačiau už jo vis dar girdėti kūrėjo praeitis. Galbūt būtų drąsu jį kviesti nuo tos praeities tolti, bet, žinodamas potencialą, tai tik ir siūlau. Ir kitąsyk ne vos vos, o drąsiu šuoliu.

^{74 100}

„KITI KAMBARIAI“

Vėjas atneša debesis

„Self-released“

„Foje“ be Andriaus Mamontovo yra kaip „Kiti kambariai“. Ir iš esmės tuo viskas pasakyta, telieka Tau, mielas klausytojau, pasirinkti pusę. Nuo grupės vardo, albumo ir dainų pavadinimų, muzikinio apipavidalinimo iki vokalisto Žilvino Sebeikos balso, kuris patiems grupės branduolį, daugumą, esmę sudarantiems „Foje“ buvusiems nariams, anot pranešimų spaudai, labai primena jauno A.Mamontovo vokalą. Ir nors susidaro įspūdis, kad „Foje“ laikus A.Kriščiūnas, A.Lukošius, D.Burokas prisimena su šiokia tokia nuoskauda, „Vėjas atneša debesis“ skamba taip, lyg tų 20 metų po išsiskyrimo ir nebūtų. O tuomet kyla klausimas: kodėl šie veteranai nusprendė kurti muziką, kuri yra tiesiog identiška buvusio lyderio, neleidusio pasireikšti prieš tai, kūrybai. Ar jie tai daro norėdami kažką įrodyti ir, jei taip, kam įrodinėti tais pačiais ginklais, kuriuos ir sėkmingai, ir nesėkmingai visais būdais išnaudojo A.Mamontovas? Dėl šių priežasčių „Vėjas atneša debesis“ sukelia prieštaringų minčių: šis albumas yra lyg „Foje“ „B-Sides“ rinkinys, o gal net idėjų, kurių nepriėmė A.Mamontovas, išraiška, ir daugiau sąmokslo teorijų kurti nenoriu. Iš tikrųjų grupė „Kiti kambariai“ nepasiūlo nieko naujo, ko seniau ir geriau nebūtų jau pasiūliusi „Foje“: tas pats nostalgiškai liūdnas skambesys, tie patys klavišiniai, tie patys vėjai ir tie patys debesys. Net ir pats šių apibūdinimų alfa ir omega A.Mamontovas per pusę metų išleido porą elektroninių-instrumentinių kūrinių, kurie netapo revoliucija, bet buvo daug mažiau nuspėjami nei buvusių kolegų projektas. Jei tai kūrimas tiesiog sau, tuomet prie nieko kibti negali, tačiau jei „Kiti kambariai“ nori populiarėti, telieka klausti, kodėl nepabėgus nuo praeities, nepamiršus šlovingų laikų, kurie jau buvo seniai, ir nesukūrus kažką savo.

⁶⁰

¹⁰⁰

„G&G Sindikatas“

99

„Meno žmonės / G&G Sindikatas“

„Sindikato smogikai“ jau yra tapę kokybės rodikliais patiems sau: ramiai galima skirstyti Lietuvos hiphopo istoriją iki „Sindikato“ ir po jo, o apie jų teigiamą ir, deja, kartais neigiamą įtaką kalbėjau ne kartą. Bene 17–18 metų neturėdami stiprios konkurencijos jie auklėjo, žeidė, kėlė jaunuosius klausytojus, išlikdami, kas svarbiausia, savimi, nieko netepdami ir niekam nepataikaudami. Vis dėlto tokia pozicija kartais gali virsti kietakaktiškumu ir dabar ateina laikas klausti, ar „Sindikatas“ gali keistis, o gal jie tokie pat, kaip ir kokiais 2003-iaisiais. „99“, mano nuomone, parodo, kad grupei reikia atsinaujinti. Iš maištautojų virtę kietais tėčiais, auklėjančiais vaikus patriotizmo, laisvės ir sąmoningumo kryptimis, kartais jie atrodo lyg užsistovėję vienoje vietoje. Tekstai kaip visada aštrūs, gerai mankštinantys vestibiuliarinį aparatą ir reikalaujantys įsiklausyti. Tačiau muzikaliai (ir net tematiškai) „99“ labai primena prieš ketverius metus išleistą „Revoliucijos garso takelį“, o tai jau nebuvo stipriausias jų darbas. Be reperių kritikos taikiniu tapusios minios ganytojų įvaizdį prisiėmusios valdžios temos, visa kita sukelia déjà vu jausmą. „Tu ne karalius“ (tik kvailys nesupras, kam ji skirta) yra šio albumo highlightas

su nuostabiu kantri motyvu, o kiti kūriniai yra tradiciniai „G&G“ kupletai. Nors džiaugtis galima, kad chebra savęs neišduoda ir nesivaiko madų, labai norėtųsi daugiau muzikinio išmanumo, įvairumo ir spalvingumo. Daug kas albume tampa pažįstama ir atpažįstama, todėl nebežinai, ar 2018-ųjų, ar 2008-ųjų darbo klausaisi. Žinodamas vyrų muzikinį išprusimą ir tiesiog melomanišką muzikinį skonį, iš jų pageidaučiau ribų plėtimo (pvz., kaip tai daro Mesijus), nes niekas už juos to nepadarys geriau. Aš žinau, ką gali man pasiūlyti „Sindikatas“, tačiau noriu, kad jie man pasiūlytų tai, ko aš nesitikiu. Kai viskas yra tiek profesionalu ir kokybiška, rizika tampa didžiausiu varikliu. „Sindikatas“ man yra kokybės standartas, todėl be proto noriu, kad jis ir toliau vestų į priekį šalies repo sceną. Kam kam, bet jam tikrai nėra ko bijoti.

^{75 100}

Andrius Mamontovas

Hong Kong Tapes

„Mono Stereo įrašai“

A.Mamontovas Lietuvoje gali daryti bet ką ir būtent tuo jis ir užsiima. Praėjusių metų viduryje išleidęs elektroninį albumą „Memories Of Something That Never Happened“, šiemet, Knygų mugės metu, jis paleido dar vieną instrumentinį darbą „Hong Kong Tapes“, kuriame sudėti nepanaudoti kūriniai, rašyti Mario Martinsono filmui „Amaya“ bei Eimunto Nekrošiaus spektakliui „Dieviškoji komedija“. Ir, kaip jis pats teigia, tai nebus toks albumas, kokio laukia gerbėjai. Nesiūlyčiau jau savęs taip nuvertinti, tačiau iš kitos pusės „Hong Kong Tapes“ nėra kažkuo labai ypatingas. Iš esmės įstringa du kūriniai: pirmas, minėtam spektaklyje neišgirstas „Sadness Ends After This“, puikiai atspindintis klasikinį E.Nekrošiaus stilių, ir paskutinis – „Back Into The Pagan Forest“, kurio sąskambiai mena praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio new wave garsus. Visa kita yra šiek tiek elektronizuotas easy listening, nei per daug ryškus, nei per daug išskirtinis. Kartais albume galima išgirsti įdomesnių kompozijų, pvz., „Electricity Keeps Us Alive“, „Bamboo“, tačiau kartais nueinama į sentimentalumą ir muziką, kurio geriausia klausyti prieš miegą, kad greičiau atsijungtum, pvz., „It Was Raining In Hong Kong Last Night“ ar „Water Is The Blood Of The World“. Be to, kad ir kaip būtų gaila, A.Mamontovas šiame darbe nepasiūlo nieko naujo, tai lyg nuotrupos iš geresnių kūrinių, senų įtakų, kurios kažkuo vientisu taip ir nepavirsta. Kaip eksperimentas pasidomėti, kokios instrumentinės muzikos klausosi šis kūrėjas, jis įdomus, tačiau albumu, brėžiančiu naują atlikėjo kryptį, jis nevirsta. Visada smagu, kad leidžiama sau kurti, tačiau tai veikiau bandymas žaisti kompozicijomis nei naujos karjeros pradžia. Iš kitos pusės, aš „Hong Kong Tapes“ klausyčiausi daug maloniau nei vėlyvosios A.Mamontovo tradicinės muzikos. O tai, kad jis bando ir bandosi, tik sveikintina.

^{69 100}