„A Perfect Circle“

„Eat The Elephant“

BMG

Kol visi alternatyviojo roko gerbėjai lyg manos iš dangaus laukia naujojo ir, rodos, jau visą amžinybę kuriamo „Tool“ albumo, grupės vokalistas ir kultinė roko asmenybė Maynardas Keenanas  šauna netikėtumą – naują, keturiolika metų lauktą savo antrosios, jei galima taip vadinti, grupės „A Perfect Circle“ darbą, kuris mane gerąja prasme išmušė iš vėžių. Pripažinsiu, kad „Tobulo rato“ kūryba ne visada buvo prie širdies (kaip ir „Tool“, kai žinai, kad objektyviai gerai, bet kažkodėl nedžiugina), tačiau naujasis ir net galimas kaltinti supopsėjimu grupės skambesys yra lyg naujai atrastų roko formulių rinkinys, kuriame viskas skamba šviežiai ir jaudinančiai. Nuo pat pirmos „Eat The Elephant“ iki paskutinės „Get The Lead Out“ albumas sugriebia ir nepaleidžia. Jis yra daug lengviau virškinamas nei tradicinė Maynardo grupių kūryba (čia plojimai kitam grupės vadui gitaristui Billy Howerdelui), tačiau lygiai toks pat aštrus, principingas ir nekonformistinis. „A Perfect Circle“ muzika apima didžiulį skambesio spektrą, pvz. „So Long, and Thanks for All the Fish“ primena geriausios formos „Placebo“, o „Hourglass“ dar nenusivažiavusią „Marilyn Manson“, tačiau albumas yra daug daugiau nei vien catchy kūriniai. Už klausymui palankių melodijų pasislėpę Maynardo žodžiai išvemia socialines blogybes, dabartinės hedonistinės visuomenės dviveidiškumą, tuštybių mugę su tokia energija, kad galvoji, jog su tekstais šiais metais jau niekas jo neaplenks. Stebėtinai ištobulintas ir sustyguotas opusas leidžia teigti, kad „A Perfect Circle“, nepaisant milžiniškos pauzės, visiškai neiškrenta iš dabartinio konteksto, o jį sutrypia,  leisdama mums tuo dar ir pasimėgauti, ir pasišypsoti. Nenoriu skelbti per daug ditirambų, bet tai labai stiprus pretendentas į Metų albumą. Laukiame, ką atsakys „Tool“.

93/100

Alexis Tayloras

„Beautiful Thing“

„Domino Recording Co Ltd“

Vaikinai, nes vyrais juos vadinti vis neapsiverčia liežuvis, iš „Hot Chip“ visad mano mažoje širdutėje užims jaukią vietą – jau vien dėl „do it do it do it do it do it do it do it now“. Be to, ir po vieną jie visai awesome: Joe Goddardas šovė puikų house darbą, o dabar pasirodė ir naujas moksliukiško grupės veido, pernai Vilniuje jaukiai koncertavusio Alexio Tayloro albumas. Deja, čia su pagyromis tenka stabdyti, nes „Beautiful Thing“ efektas, nors ir masinantis perklausos metu, yra toks trumpalaikis, kad finale mintyse lieka tik lengvos elektronikos debesėlis, taip ir neiškrapinęs nė vieno lašelio. Žinote tą jausmą, kai gražu, miela... ir nieko. Jei „Beautiful Thing“ būtų mini albumas, jo melancholija sugriebtų stipriau, tačiau, kai elegiški Tayloro vokaliniai paglostymai trunka beveik 50 minučių, tave tai veda ne susimąstymo, bet miegelio keliu. Išgirdęs visus kūrinius, aš supratau, kad kažkur atminties užkaboriuose liko tik pirmųjų dviejų gabalų („Dreaming Another Life“ ir „Beautiful Thing“) fragmentai, o visa kita liko pūkiniuose Tayloro balso pataluose ir kažkur pakeliui link lovos pamestame dėmesyje. Atrodytų, kad viskas bandyta daryti taip jautriai ir subtiliai, kad galiausiai pasidaro nuobodu. Deja, be minėtųjų dviejų kūrinių daugiau smegenyse nieko iš esmės nelieka: tik tas pats Tayloro balsas ir nedrąsūs mėginimai paeksperimentuoti, kurių kuo giliau į albumą, tuo mažiau. Todėl nelieka nei didelio noro sukti „Beautiful Thing“ iš naujo, nei kažko jame ieškoti, nes iš esmės viskas pasakoma per pirmąsias 10 minučių. O gaila, kai žinai, iš kokios talentingos kompanijos pats Tayloras yra. Apmaudu, kad šis gražus dalykas tebuvo tik gražus saldainio popierėlis, kuriame tikrojo gardėsio taip ir neradau.

60/100

Stingas ir Shaggy

„44/876“

„A&M Records“

Stingas ir Shaggy kartu skamba lyg degtinė su šviežiu pienu. Tuo galima būtų ir baigti, tačiau nelengva dalia lemia, kad šį beprotiškai fantastišką kokteilį turi gurkšnoti bene visą valandą, po kurio supranti, kad ne visos idėjos yra vertos būti įgyvendintos ir išgirstos. Bene keisčiausias nuo „Metallicos“ ir Lou Reedo bendros katastrofos „Lulu“ bendradarbiavimo vaisius skamba kažkur tarp „ką noriu, tą darau“ (sakykime, tai Stingo pozicija) ir „darome kažką, nes mane visi pamiršo“ (Shaggy menamas argumentas). Pasiklydęs šiuose mano išgalvotuose argumentuose gimsta „44/876“, kuris tikriausiai atrodė, kaip puiki mintis, abiem atlikėjams džiaugiantis 4/20. Nežinau ir nelabai trokštu žinoti, kokiais tikslais šie atlikėjai nusprendė kurti kartu, gal Stingas prisiminė „The Police“ eksperimentus su regiu, gal Shaggy nori valgyti, bet galutinis rezultatas pavyko blankus, banalus su daug bukokos popmuzikos ir vos keliais prieskoniais regio, su balos gilumo tekstais ir belekokiomis aranžuotėmis. Gal mintis spjauti į sistemą ir kurti tai, kas šauna į galvą ir uodegą, yra sveikintina bendrąja prasme, tačiau tuomet būkite geri, brandieji grandai, įdėkite daugiau nei štampuotas regio substraktas, kurį impozantiškai galima vadinti reggae fusion, su iki skausmo stereotipiniais tekstais, kurie nieko ir apie nieką nesako. Kančia klausytis „44/876“ yra tokia didelė, kad reikia būti vos ne Jėzui Kristui, kad atleistum visas šias klajones su kvailais papolitikavimais, nuvargusiomis saulėkaitomis ir dviem balsais, kurie taip niekad ir nesusiklijuoja. Vienkartinis eksperimentas telieka nepavykusio bandymu, kurį reikėtų išmesti, nes laikyti šį mutantą gyvą būtų bausmė tiek žmonijai, tiek muzikai, tiek ir pačioms tiek daug pasiekusioms, bet nieko doro kartu nesukūrusioms legendoms. Nors išgirsti kerginį iš „I'll Be Watching You“ ir „It Wasn't Me“ būtų įdomu. Nors ne, pernelyg kraupu. Visomis prasmėmis.

32/100

„8 Kambarys“

„Atlantida“

„Self-released“

Lietuviškas hiphopas, kad ir kiek stengčiausi, man vis tiek yra Gordijo mazgas: nesuvokiamo populiarumo tarp jaunimo sulaukęs žanras, kurį man, nepaisant visų pastangų, norisi perkirsti, iškirsti ir nukirsti. Vis toks pat melancholiškai užsiparinęs, vis taip pat muzikaliai ir ritmiškai banalus, vis toks pat skurdus rimų, temų ir net pavadinimų. Tačiau kovoti su savimi reikia, todėl naująjį „8 Kambario“ albumą ėmiau visiškai nenusistatęs ir net pernelyg nesidomėdamas, kas jie. Muzika ir viskas... Deja, jau dainų pavadinimai atskleidė, kad mes brendame į tą pačią upę, kuri dar  ir normaliai neprateka. „Pabusk“, „Tyloj“, „Tuščiam pasauly“, „Pasakyk man“ ir t.t. Vėl socialinių problemų nepatyrusio, jokios aktyvios pozicijos neturinčio, tačiau savo pagrinde internete prikauptą išmintį bandančio skleisti, tačiau nepateikiančio nieko svaraus jaunimo trafaretai. Su visa pagarba kūrėjams „Atlantida“ dar kartą patvirtina, kad bene (ir tai yra svarbu) Lietuvos hiphoperiai yra tokie patys, vienodi, niekuo nesiskiriantys vienas nuo kito. Šiame plane net humoristinis „Mad Money“ skamba, po šimts, originaliai. Netikroviškai, pajaciškai, bet kažkiek kitaip. „8 Kambarys“ yra lyg koks „Lilas ir Innomine“ klonas (o gal atvirkščiai, bet tai nesvarbu) ir tai ne išimtis, o tendencija: ši vienoda robotukų armija su savo paaugliška lyrika jau net ne erzina, o sukelia pavėpusį abejingumą. Girdėti ir ne patys geriausi rimai („patinka / neįtinka“, „audroj / tyloj“), tingūs, visiškai jokio intereso rezultatu nerodantys repavimai, jau minėtas minorinis instrumentalas, neva turintys sukurti atmosferą. Na, jūs suprantate, „been there, done that“. Gal jau laikas išeiti iš to depresyvaus, atsibodusio namelio ant kalvos ir pažiūrėti, kaip pasaulis šiaip gyvena.

50/100

„Crucial Features“

„Kaprizai“ 

„Self-released“

Jaunatviško maksimalizmo, naivaus, tačiau sveiko pykčio ir antikompromisinių pažiūrų Lietuvos muzikos scenoje labai trūkta. Smagu, kad kai visi yra faini vieni kitiems, į savimi patenkintų hipsterių veidus spjauna tokios grupės kaip „Crucial Features“, kurių pozicija jau daro šias merginas unikalias. Jos sako tai, ką mato, tai, kas joms svarbu ir net nesvarbu, kad kartais tai skamba per daug „in your face“ ir net gal sukelti šypseną – muzika turi turėti kiaušus ir būtent „Crucial Features“ juos turi. EP „Kaprizai“ yra lyg iš praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio rūsio atėjęs darbas, kai „Kablys“ vis dar buvo pankuojantis, kai gatves vis dar šukavo Gavrošas, o auskarai ir piercingas buvo daugiau nei tik geras dizainas. Merginos beatodairiškai stumia ant joms nepatinkančių, to nusipelniusių ir tai daro be stabdžių. Vis dėlto labiau norėtųsi, kad muzikinės kompozicijos būtų šiek tiek išradingesnės, melodingesnės ir įsimintinesnės, nes dabar pagrindinis varikliukas yra energija, tačiau ne muzika, todėl be tekstų muzika skamba dažnai vienodai. Nori nenori, bet kažkoks „kabliukas“ turi būti ir galbūt tai skambės, kaip ideologinis įžeidimas, tiesiog iššaukti tekstai pankrokiniame chaose dažniau lieka tuo chaosu be stipresnės krypties. Entuziazmo pakanka, tačiau reikėtų nepamiršti, kad šūkių negana – vis dėlto stipresnės melodijos yra labai reikalingos. Iš kitos pusės aš „Crucial Features“ tikiu ir linkiu joms viso ko geriausio. O labiausiai – išsikristalizavimo, kad dabartinis jų muzikinis kelias nevirstų tik jaunatvišku kaprizu.

70/100