– Rūta, tylėjote aštuonerius metus. Per tą laiką jūsų gyvenime nutiko nemažai dalykų. Taip pat – ir nauja knyga...

– Prieš aštuonerius metus buvau populiari rašytoja, gatvėje žmonės atpažindavo, užkalbindavo, jaučiausi susidorojusi su savo „sesutės su akiniais“ kompleksu, įveikusi savo seserį, dabar jau mirusią prieš penkiolika metų, mirusią seserį, kuri už mane visada buvo gražesnė, talentingesnė. Bet dabar jau žinau, kas nutinka, kai užauga sparnai, kai jautiesi svarbi, ir tau atrodo, kad viskas galima...

Užteko vienos paros, kad sparnai nukristų. Buvau nusodinta taip, kad sunkiai išsikapstysiu visą likusį gyvenimą. Galiu tik dar kartą pasakyti, kad klydau, ir dar šimtus kartų atsiprašyti už savo aroganciją bei nepasvertus teiginius.

Ką išsinešiau iš tos situacijos? Kad reikia pirma pagalvoti, o paskui – pasakyti. Ir tai, kad ne visada sveika badyti yla per žmogaus ar šalies savivertę. Kas man davė teisę įžeisti savo tautos viltis ir lūkesčius?

Atgal gavau su kaupu – mane siuntė pasikarti, internete buvo pilna mano nuotraukų su kilpa ant kaklo. Yra žmonių, kurie gerai jaučiasi smerkdami kitą. Tai patvirtino ir mano psichoterapeutė: tautai reikia surasti savo raganą. Mano nosis kumpa, akys piktos, sakau, ką galvoju – atitinku visus raganos kriterijus. Stereotipai ir mitai yra nepaprastai galingi, bet jausmas, kad tave teisia už tai, kas nesi, labai nemalonus. Todėl pasirinkau iš Lietuvos išvykti.

Už savo nusižengimą sumokėjau didelę kainą. Ir ją tebemoku. Turbūt neišsimokėsiu, kol būsiu gyva ir dar po to.

– Ar skaitytojai knygoje ras šią istoriją?

– Knygą nuo to ir pradedu, kad prieš aštuonerius metus pati sau išsikasiau kapą. Baisiausia, kad pati tai ir supratau, gaila, per vėlai. Kas aš tokia, kad smerkčiau savo šalį?

– Vadinasi, naujoji jūsų knyga, kurią išleido leidykla „Alma littera“, pasakoja jūsų biografiją?

– Ne visa, viena jos dalis. Ir ji labai atvira, kalbu apie savo praeitį, apie santykį su religija, apie seksą, žodžiu, išjungiau visus stabdžius. Galiu rašyti, ką galvoju, nes blogiau jau nebus, neturiu, ko prarasti.

Man atrodo, kad tai – mano paskutinė knyga, vargu, ar dar ką iš savęs išspausiu.

Nors kas žino, gal po kelių metų kitaip kalbėsiu. Žmonės rašo, prašo naujos knygos apie slaugą. Tik aš nebenoriu matyti nei ligų, nei mirties. Nebeturiu tam laiko. Noriu sau pasidovanoti dar keletą gražių, prasmingų, įdomių gyvenimo metų, juk nežinau, kiek man dar jų liko. Septynios ar dešimt Kalėdų ir Velykų?

Bus aštuoniasdešimt, vargu, ar dar žaisiu padelį, o jei ir žaisiu, tai juk galvosiu, kaip čia man kojos nesusilaužyti?!

Dieną vertinu tik tada, jei ji turi prasmės. Man fiziškai skauda, kai vakare padedu ją į savo garažą tuščią. Užtat noriu sportuoti, mokytis ispanų kalbos, plaukioti baseine, lipti į kalnus ir būti su mylimu žmogumi.

Taip jau nutinka, kad gyvenimo pabaigoje turi susirasti naują žmogų, su kuriuo gali būti, – mano karta yra pirmoji, kurios vaikų nebėra šalia. Jie dažnai gyvena kitame mieste, maniškiai – kitose šalyse.

– Turbūt jūsų amžiuje draugystė ir bendri interesai yra labai svarbu?

– Internete pilna vyrų, kurie ieško moters, turinčios namus, butą, pajamų. Yra ir tokių moterų. Mudu su Deividu abu laisvi ir nepriklausomi, galime save išlaikyti. Iškart jam pasakiau savo kriterijus: vyras turi būti savarankiškas, gal kiek vyresnis už mane, nekeikti savo buvusios žmonos ar draugės. Kai paklausiau Deivido kriterijų, jis pasakė: „Man tai svarbu, kad moteris turėtų pulsą“. Iškart supratau – mums pakeliui. Šiandien esu tikra, kad jis – vienas iš pačių smagiausių, fainiausių ir patikimiausių mano gyvenimo vyrų. Aš išsiblaškiusi, o jis – stabilumo įsikūnijimas, jau žinau, kad taip, kaip yra dabar, bus ir po mėnesio.

– Kaip judu susipažinote?

– Į Ispaniją Deividas iš Škotijos pabėgo nuo prasto oro. Jis gyvena labai aktyviai, kasdien sportuoja.

Kai atvykau į nedidelį miestelį prie Malagos, ieškojau draugių ar draugų, su kuriais galėčiau leisti laiką. Nelabai man sekėsi. Miestelis, kuriame gyvenu, toks senelių rojus. Kalnų nėra, patogu su vežimėliais, vaikštynėmis. Po vieną žmonių jame nedaug. Einu palei jūrą, matau, kad vyriškis plaukioja. Palaukiu, kol išlips į krantą, kalbinu: „Kaip gerai jūs plaukiojate...“ Bet štai, matau, ateina ponia...

Deividas atsirado, kai nustojau jo ieškoti. Pasirodo, jis mane įsižiūrėjo, kai žaisdavome padelį, bet vis nedrįso prieiti, manė, kad esu jam per jauna. Aš irgi jį pastebėjau, bet numojau ranka, aišku, vedęs...

Vieną dieną jis pačiupo mane už rankos, sako: „Palauk, noriu užduoti klausimą. Ar tu – vieniša?“ Aš kaip tik kokias aštuonias valandas buvau vieniša, ką tik išsiskyrusi su nevykusiu gerbėju.

– Knyga tuo metu jau buvo parašyta?

– Rašiau ją vienišumo laike, kai būtinai reikėjo ką nors veikti. Pradėjau ją manydama, kad parašysiu apie vienatvę, kurioje galima atrasti džiaugsmą ir prasmę. Net pavadinimą buvau sugalvojusi – „Solo“. Vienatvė – solo partija. Bet pajutau, kad, šitai rašydama, skaitytojui meluosiu. Tai gal geriau parašyti knygą apie savo patirtis ir išgyvenimus po to, kai buvau pasmerkta. O patirties įdomios būta: metus gyvenau Izraelyje, mėnesį plaukiojau jachta. Argi ne puiki knyga, kaip užkariauti pasaulį ir save? Pamaniau, gal mano patirtis įkvėps ir kitus žmones?

– Knyga skirta ne boboms. Ar egzistuoja koks bobos apibrėžimas?

– Boba yra žmogus, leidęs gyvenimui save suvalgyti. Ne tik moteris, vyras – taip pat. Iki trisdešimties būti boba sunku, bet vėliau, jei tik nepaimi savęs už kupros, po truputį pradedi save smukdyti: mažini apsukas, pradedi nedaryti dalykų, kurie baugina, aptingsti, nebeplanuoji drastiškų žingsnių ir nepajunti, kaip sulendi į kiaukutą – subobėji. Ir tai – ne lyties problema, tai požiūrio į gyvenimą problema.

Dažnai sakoma, kad stogas virš galvos neleidžia augti, atsiremi į jį ir sustoji. Kad taip nenutiktų, turi įdėti pastangų, o jėgų su metais vis mažėja.

– Ar buvo laikas, kai pati jautėtės boba?

– Turiu „gerą“ pradžią – aš visą gyvenimą buvau niekas. Mano dvynė sesė – graži, talentinga, nuostabi, o aš – tik sesutė su akiniais. Visada žinojau, kad be pastangų esu niekas, man reikėjo stipriai stengtis. Ir tik tai, ką padarydavau, visada darė mane kažkuo.

Daugeliui moterų – gražioms, talentingoms – nereikia stengtis.

– Dar ir kaip reikia... Jos labai bijo pasenti ir kad grožis – dings...

– Rodos, viena aktorė klausė, ką man rinktis po penkiasdešimties? Veidą ar figūrą? Aš manau, jei dirbi ir kūnu, ir galva, jaunystę gali išlaikyti ilgai.

– Jūsų amžiaus moterys gali sakyti: bepigu Rūtai šnekėti, ji turi pinigų, gali leisti sau gyventi Ispanijoje, sportuoti...

– Bet aš neturiu pinigų! Tik pensiją. Supratau, kad Lietuvoje šitoks gyvenimas mane privers mažinti apsukas, negalėsiu nueiti į sportą, į kavinę, pasidaryti manikiūro. Ir dabar aš daugiau pinigų neturiu, bet Ispanijoje man lengviau – baseinas kainuoja du eurus, padelis – tris.

Jei manote, kad vienai 68-erių metų moteriai lengva išvykti į svetimą kraštą, labai klystate. Dveji metai buvo labai sunkūs, neįsivaizdavau, kad vienatvė gali būti tokia slegianti. Bet dėl nieko nesigailiu.

Suprantu, kad man liko kokie dešimt kokybiškų gyvenimo metų, noriu, kad mano akys visą laiką matytų tai, kas gražu – saulę, jūrą, gėles. Jeigu bloga nuotaika, eini išsimaudyti ar sėdi į nemokamą autobusą ir važiuoji į kalnus.

Ispanijoje dingo kupra, kurią buvau atsivežusi iš Lietuvos, niekam neturėjau aiškintis, ką veikiu, niekas į mane piktai nežiūrėjo. Jaučiu, kad Lietuvoje priešiškumas nepraėjęs, tačiau juk nesu padariusi tokio nusikaltimo, už kurį man neįmanoma būtų atleisti.