„X faktoriaus" nugalėtoja Giedrė Vokietytė (24) sako, kad vis dar sunku patikėti tuo, kas vyksta jos gyvenime šiuo metu. Baigtos veterinarijos studijos, triumfas televizijos projekte, populiarumas ir tolesnio kelio paieškos...

- Kaip sugalvojai dalyvauti „X faktoriuje"?

- Pasiūlė mano dainavimo mokytoja. Ji man pasakė, kad vyks toks konkursas ir kad turėčiau užpildyti anketą. Iš pradžių dvejojau dėl televizijos, nebuvau tikra, ar tiksiu jos formatui. Juk esu šiek tiek kitokia, turiu kitokias pažiūras. Man nereikia nei šlovės, nei žvaigždės statuso. Bijojau, kad viešumas gali labai pakenkti asmeniniam gyvenimui. Bet esu labai patenkinta, kad ėjau.

- Sakyk, kas tau buvo sunkiausia „X faktoriuje"?

- Sunkiausia buvo priprasti prie kamerų, iki šiol dar jaučiu kažkokią baimę. Ilgai bandžiau jas „prisijaukinti„. Sunku buvo „perlipti“ per save, daryti tuos dalykus, kurių galvojau, kad niekada gyvenime nedarysiu, pavyzdžiui, dainuoti dainas, kurios nebuvo man „prie širdies". Nuolat jaučiau įtampą.

- „Sunku buvo perlipti per save" - čia apie bučinį su Vaidu Baumila?

- Taip, bučinys buvo tai, ką man buvo sunku padaryti. Jis buvo surežisuotas paslapčia per repeticiją, nieko man nežinant. Aš nelabai apsidžiaugiau šiuo dalyku. Žinoma, gerbiu Vaidą ir juo žaviuosi kaip atlikėju. Jis „siaubingai„ išaugo nuo „Dangaus“ laikų... O čia su juo dainuoti buvo nuostabu.

- Kaip į tavo gyvenimą atkeliavo dainavimas?

- Mano visa šeima daininga, muzikali. Vienas mano brolis groja akordeonu, kitas – saksofonu. Mano brolis mažylis turi underground'inę grupę „Dideli plaukai„ ir groja „fun punk rock“ stiliaus muziką. Jis jau turi savo klausytoją.

- Dažnai talentingiems žmonėms pritrūksta Lietuvos erdvės, tad skuba sparnus skleisti užsienyje. O tave ar suviliotų garsių pasaulio prodiuserių pasiūlymai pasirašyti kontraktą?

- Nežinau... Dabar aš nieko negaliu pasakyti. Reikėtų pamąstyti. Galbūt... Aš šiaip esu gyvenusi užsienyje. Pabuvau ten, bet supratau, kad Lietuvoje irgi gerai, nes čia šeima, draugai. Nežadu išvykti, priešingai, norėčiau čia gyventi. O dėl muzikinės karjeros, sakau, nežinau.

- Kaip tau pavyko „atlaikyti" studijų ir projekto krūvį? Ar likdavo laiko sau?

- Mažai. Labai mažai... Daugiausia, ką sau leisdavau, valanda ilgiau pamiegoti. Juokiuosi, kad vaikštau visa apdriskus, jau nebežinau, nei kaip parduotuvės atrodo. Naujų drabužių nusipirkti reikėtų. Pastebėjau, kad kartais besifilmuodama reportažuose vilkėdavau vis tuos pačius apdarus. Maskatuodavausi tarp Vilniaus ir Kauno, tai net nežiūrėdavau, ką įsimetu. Kartais apsimiegojus įsėsdavau į autobusą ir net negalvodavau, nei kur važiuoju, nei kaip atrodau.

- Iš kur sėmeisi jėgų, psichologinės stiprybės, sveikatos?

- Mane labai palaikė šeima, Samas (Saulius Urbonavičius – aut. past.), kuris labai daug prisidėjo prie mano pergalės.

- Gal propaguoji sveiką, aktyvų gyvenimo būdą?

- Užsiiminėdavau joga, tačiau tai buvo aprimę dėl laiko stokos. Esu vegetarė. Jau apie šešerius metus nevalgau mėsos ir nežinau, ar čia sveika, ar ne. Mano mama už tai labai pyksta, bet man mėsa nepatinka, jos skonis. Ypač kai su tais reikaliukais susidurdavau studijuodama, tai iš viso pasibaisėjau.

Praėjusiais metais turėjau problemų dėl per mažo hemoglobino kraujyje. Buvau vegetarė ir nesupratau, kaip reikia ja būti, nežinojau, kad reikia vartoti papildus, kompensuoti geležį, kurios negavau. Mama paragino mane „susitvarkyti" ir dabar jau viskas gerai ir kol kas nežadu valgyti mėsos, kol vaikučio nesilauksiu.

- Apsigynei veterinarijos magistrą. Ši specialybė buvo tavo svajonė?

- Taip. Kai buvau maža, norėjau stoti į dainavimą, bet dėl mano problemų su balsu galiausiai pasukau į veterinariją. Turiu šeimos narių, susijusių su medicina, dėl to labai norėjau stoti į mediciną, bet manęs niekas nepalaikė, atkalbinėjo, sakė labai sunkus darbas. Su gyvūnais darbas šiek tiek lengvesnis. Taigi, profesiniu atžvilgiu toli nuo šeimos nepabėgau.

- Minėjai, kad didžiausia tavo aistra - žirgai. Nesvajoji ateityje turėti savo žirgyną?

- Žirgyno tai gal ne, bet bent keletą arkliukų tikrai labai norėčiau turėti. Bet kaip susiklostys mano likimas, nežinia. Norint turėti žirgą, juo rūpintis, reikia būti sėsliam. Tam reikia užaugti. Dabar visko tiek daug vyksta, kad sunku susivokti, į kurią pusę eiti.

Septynerius metus jodinėjau žirgyne, man tai labai patiko. Man visą laiką patys gražiausi gyvūnai buvo žirgai. Jie tokie gracingi, tokie dideli. Man jų šuoliavimas yra užburiantis.

- Turi širdies draugą. Nebijai, kad populiarumo kaina gali pridaryti daug bėdų santykiuose?

- Bijau. Aišku, bijau. Bet turiu labai supratingą draugą. Jis mane suprato ir dėl to bučinio, kuris taip nuskambėjo per visą Lietuvą. Jis nepyko, bet buvo dėl to šiek tiek liūdnas. Jam tikrai buvo nesmagu, nors ir perspėjau jį dėl to. Žinote, vis tiek išlindo tas vyriškas instinktas. Nors jis nėra iš tų pavydžiųjų. Na, mes šiek tiek skirtingi žmonės, jam sunku gal priimti tokį populiarumą. Bet su juo pasikalbėjau ir dabar jau viskas gerai. O tos suvaidintos sužadėtuvės irgi buvo išpūstas burbulas ir tai mano draugui buvo tarsi druska ant žaizdos, nes ten ne jis buvo, o šokėjas.

Read more: http://www.lsveikata.lt/products/giedre-vokietyte-reikia-laiko-susivokti/