Nuo vaikystės su obojumi nesiskiriantis Andrius Puskunigis, kurį Prancūzijos žiniasklaida tituluoja magišku atlikėju, džiaugiasi reta proga koncertuoti gimtinėje. Spalio viduryje Vilniuje pasirodymą surengsiantis muzikas, publiką pakvies į gurmanišką muzikos puotą, kurioje skambės krištolo skaidrumo klasika. Belaukiant obojaus virtuozo koncerto, pokalbis su A. Puskunigiu apie tai, kaip jog gyvenime atsirado dainingas, malonaus tembro instrumentas, jo pedagoginę patirtį ir artėjantį pasirodymą Lietuvoje.

– Obojų scenoje išgirstame rečiau nei daugelį kitų instrumentų. Kodėl pasirinkote groti obojumi, kuo jis jus žavi?

– Obojininkų iš esmės nėra daug ir dar mažiau koncertuojančių. Tai gana kaprizingas instrumentas, nelengvai įvaldomas dėl įvairių priežasčių – dvigubo liežuvėlio, kurį reikia pasigaminti pačiam, taip pat reikalauja geros fizinės formos ir specifinės kvėpavimo technikos.

Šiuo instrumentu susižavėjau tėčio dėka. Jis yra obojininkas, dar ir dabar dėsto Kazlų Rūdos mokykloje. Mano mama – pianistė, tad mane nuo mažens supo muzika.

Obojus mane žavi tembro ieškojimo paslaptingumu, išraiška, garso intensyvumu ir savotiška melancholija. Obojininkui labai svarbu atrasti, išgauti gerą garsą, o tai reikalauja daug darbo ir nuolatinio ieškojimo.

– Siekti grojimo meistriškumo išvykote į užsienį, kur gyvenate jau daugelį metų. Kaip manote, kodėl Lietuvoje šis instrumentas mažiau populiarus nei pavyzdžiui, Prancūzijoje?

– Obojininkų nereikia daug, pvz., 4 žmonių simfoniniame orkestre. Pagal Lietuvos gyventojų skaičių, kiek žinau, studentų užtenka. Šiuo metu matau tik kylantį, aukštą Lietuvos pūtikų lygį, nemažai Lietuvos atlikėjų išvažiavo studijuoti į vakarus ir grįžo atveždami vis kažką naujo. Taip, išvažiavau ir aš, tačiau niekada negalvojau, jog Lietuvoje nieko neišmokau, ar kad obojaus specialybė Lietuvoje nėra populiari.

Prancūzijoje yra kitaip, nes čia obojus - nacionalinis instrumentas nuo labai senų laikų. Daugelis regionų turi savo šio instrumento atitikmenį: bombarda, grand hautbois (grand obua), binioo (binju) ir pan. Yra išlikę Renesanso, Baroko, Klasikos laikų obojai, bylojantys apie aktyvų kultūrų judėjimą ir meno evoliuciją.

– Obojaus grojimo meistriškumu dalijatės kitais. Ką Jums suteikia tokia patirtis?

– Turiu apie trisdešimt studentų ir mokinių. Konservatorijose puikios sąlygos mokytis – suteikiamas geras instrumentas, liežuvėliai, natos. Kiekviename mieste yra daug įvairių mėgėjų ir profesionalių ansamblių bei orkestrų, kuriuose mokiniai vėliau groja ir gali išreikšti save, o tai – svarbi jų motyvacijos detalė.

Su mokinias dalinuosi savo patirtimi ir žiniomis, noriu, kad kiekvienas būtų geresnis už mane. Ši patirtis man teikia ypatingą komfortą, nes žinau, kad atiduodu viską, ką pats žinau.

Be pedagoginio darbo, jau 5 metus groju Vokietijos Heidelbergo simfoniniame orkestre. Grojimas šiame kolektyve papildo mano artistiškumą, suteikia pusiausvyros tarp pedagoginio ir atlikėjo darbo.

– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą? Kaip Jūsų akimis pasikeitė Lietuva nuo tada, kai išvykote?

– Grįžtu kiekvienais metais, labai pasiilgstu Lietuvos, šeimos, kalbos, valgių ir kitų smulkmenų, kurių nei viena kita šalis nepakeis.

Prancūzijoje gyvenu jau 14 metų. Lietuva labai pasikeitė, tačiau nežinau, kaip įvardinti tuos pasikeitimus. Kiekvienais metais pastebiu kažkokius subjektyvius pasikeitimus. Sakyčiau, jog Lietuva atsivėrė, tapo daug kosmopolitiškesnė, nepriklausoma, greitai užmiršo sovietinius laikus, žmones yra nuostabūs ir atkaklūs. Dėl visų šių priežasčių man svarbu grįžti į Lietuvą ir čia koncertuoti.

Su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir maestro Donatu Katkumi įrašinėsime antrą kompaktinę plokštelę. Dalyvavimas tokiuose projektuose – didelis pasididžiavimas ir garbė, jog galiu garsinti Lietuvos vardą bei jos menininkus.

– Su žmona esate ne tik gyvenimo, bet ir scenos partneriai. Ar nekyla sunkumų, derinant šeimą bei profesinę veiklą?

– Ne, mūsų atveju, tai – privalumas. Žinoma, būna, jog kartais susikerta nuomonės, tačiau mes visuomet randame išeitį. Koncertiniai momentai sustiprina mudviejų jausmus ir yra atlygis už įdėtas pastangas.

Mano žmona Selin groja klavesinu, o obojus – idealus šio instrumento partneris. Spalio 16 d. Šv. Kotrynos bažnyčios scenoje taip pat pasirodysime kartu. Koncerte atliksime du Lietuvoje dar niekada neatliktus obojaus koncertus: K. Ditters von Dittersdorf meilės obojui ir L. Hoffmann koncertą obojui. Klausytojams suteiksime galimybę pajusti Austrijos – Vengrijos imperijos galantiškumą ir to meto stiliaus lengvumą.

Andrius Puskunigis ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus) į „Obojaus muzikos puotą“ kviečia spalio 16 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje.