Pasak pranešimo, Lietuvos nacionalinis muziejus savo kolekciją papildė apie 250 tūkst. negatyvų, tai didžioji menininko palikimo dalis – šeima pasiliko tik ciklą „Žiedai tarp žiedų“.

Muziejus pažymi, kad nors daugelis fotografą R. Dichavičių žino tik kaip aktų ciklo „Žiedai tarp žiedų“ autorių, tačiau menininkas nuo septintojo dešimtmečio pradžios ėmėsi fotografuoti įvairiausius Lietuvos regionus.

Fotografuoti etnografinį palikimą jis pradėjo fiksuoti būdamas trečio kurso studentas per savo pirmąją etnografinę ekspediciją į Dieveniškes 1961 metais. Anot menininko, ekspedicija, kuriai vadovavo profesorė Pranė Dundulienė, buvo tarsi pirmas krikštas.

Po metų, padrąsintas savo bičiulio tapytojo ir skulptoriaus Aloyzo Smilingio, R. Dichavičius nusipirko motociklą „Java“ ir keliavo po kaimus, fiksuodamas kapines, piliakalnius, vienišas sodybas, paminklus, kryžius, akmenis, apgriuvusias, apsamanojusias koplytėles. Fotografavo ir Baltarusijos lietuviškas salas: Gervėčius, Rimdžiūnus, Pelesą.

Priimdama kolekciją Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė Rūta Kačkutė sakė, kad menininkus paprastai vertina meno tarybos, žiūrovai, gerbėjai, kolekcininkai, tačiau nutinka ir taip, kad menininkų darbai, šiuo atveju R. Dichavičiaus fotografija, pasitarnauja ir tautos istorijos tyrimams.

„Tokios kolekcijos tampa ypatingai svarbios ne tik kaip meno objektai, bet ir kaip istorijos liudytojai, nes fotografo R. Dichavičiaus perduoti negatyvai – ne tik meno kūriniai, bet ir istorinio laikotarpio, žmonių kasdienybės, etnografinės aplinkos fiksacija. Tai vaizdinė istorija, padėsianti ir antropologiniams tyrimams“, – sakė R. Kačkutė.

Vyriausybės meno premijos laureatas R. Dichavičius labiausiai yra žinomas savo fotografijų ciklu „Žiedai tarp žiedų“ (1987–1990 metų albumas). Jis yra apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi, ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi.