Tai naudojant ne kompiuterines programas, bet savitą fotografavimo būdą ir metodus sukurtos fotografijos. Taigi tai išties ne nuotraukos, o fotografijos – šviesoraščiu sukurti darbai apie amžinybę. Nors kas ji yra, niekas iš tiesų nežinome, menas tuo ir nuostabus, kad gali byloti net apie tai, ko nė vienas iš mūsų nėra matęs.

Kas gi toji amžinybė? Ar neįvardijamas ilgesys, žmogų lydintis visą gyvenimą, ar nuojauta, kad po mirties vis dėlto kažkas lieka, o gal tikėjimas, dievoieška? Tačiau jei mes toli gražu nesame amžini, iš kur tas dėmesys amžinybei, kurios negalime pažinti, tiesą sakant, nepajėgūs net jos įvardyti.

Prarasti prisiminimai, 1990 m. R. Penkausko nuotr.

Vis dėlto galime apie ją kalbėti. Keista, bet galime. Ir net kažkaip susikalbėti, nes ji tarsi turi savą kontekstą ir, nors kiekvienas mūsų subjektyviai jį interpretuojame, vis dėlto galime kalbėti kaip apie objektyvią ką? Būtį? O gal kaip tik – nebūtį?

Ar galima nebūtį, o gal nebūties būtį užfiksuoti? Pamačius fotomenininko kūrinius, atrodo, kad galima.

Ar R. Penkausko fotografijose užfiksuota būtis, ar nebūtis? Regis, nebūtis (jose lyg ir mažai gyvybės, o jei ir yra, ji tarsi jau buvusi, savotiškai fosiliška), tuomet ar galima nebūtį, o gal nebūties būtį užfiksuoti? Pamačius fotomenininko kūrinius, atrodo, kad galima – kūriniai netgi įtvirtina savitą amžinybės objektyvumą: daugelis sako regintys juose amžinybės atspindį.

R. Penkauskas yra surengęs aštuonias personalines parodas, dalyvavęs keliasdešimtyje bendrų parodų – jis dažnai į bendras parodas kviečiamas dailininkų ir nenuostabu, nes jo fotografijos itin tapybiškos. Beje, menininkas ne kartą yra pavadintas lietuviškuoju René Magritte’u, pagal garsųjį belgų siurrealistą, vaizdavusį daiktus neįprastoje aplinkoje. Nors R.Penkausko fotografijose ironijos, žaismės yra ne tiek daug, kiek minėto dailininko darbuose, tačiau, žvelgiant atidžiau, jos tikrai galima rasti nemažai.

Našlės sielvartai, 2016 m. R. Penkausko nuotr.

Tarkim, fotografijoje „Juodosios saulės užtemimas“ susiraukšlėjusio grybo kepurė virsta didžiule, apokaliptine saule. Kitoje senoviškas buities rakandas virsta didingais laiptais, beje, daugeliui, kurie nepasidomi kūrinio pavadinimu, atrodo, kad jie veda į dangų, tačiau fotomeninkas išties magritiškai šypsosi ir tvirtina, kad laiptai (jeigu, apskritai, tai laiptai) yra į Žemę (fotografija „Sugrįžimas į Žemę“).

Vaikystės uosto švytury, 2015 m. R. Penkausko nuotr.

Projekto „Sub Specie Aeternitatis“ fotografijos buvo eksponuotos bendrose parodose Vokietijoje, Uzbekijoje, nemažai fotomenininko darbų yra įsigiję privatūs asmenys ir įvairios organizacijos Lietuvoje ir užsienyje. Autorius yra apdovanotas prizais įvairiuose tarptautiniuose konkursuose (bene žymiausias jų – žiuri prizas UNESCO globojamoje tarptautinėje parodoje „Humanity Photo Awards 2009“ už Lietuvių liaudies tautinio kostiumo fotografijų koncepcijos sukūrimą ir atlikimą). Už kūrybinę veiklą 2014 m. R. Penkauskui suteiktas Meno kūrėjo statusas.

Nesvarumo būsena, 2016 m. R. Penkausko nuotr.

R.Penkausko fotografija – bandymas naujai atskleisti žmogiškosios būties prasmę, laiko, egzistencijos trapumo ir išlikimo temą. Atsisakius mene susiformavusios natiurmorto sampratos, slopinant fotografuojamų objektų materialiąją vertę ir paskirtį, R. Penkausko kūriniai perteikia savitą požiūrį į fotografuojamus objektus ir reiškinius, sukuria aurą, nuteikiančią žiūrovą apmąstymams, pakylėjančią jo dvasią į kitą lygmenį, suteikia galimybę laikinai užsimiršti esamą būties akimirką.