Išgirdusi apie įvertinimą rašytoja sako buvusi maloniai nustebinta dar ir dėl to, kad atkreiptas dėmesys į novelės žanrą.

Su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate rašytoja D. Kalinauskaite susitikome statybų aikštelėje, vietoje, kur dabar kyla modernaus meno muziejus, o ankščiau buvo kino teatras „Lietuva“.

„Šita vieta man reiškia labai daug, aš eidavau pro šalį, kai tas teatras būdavo uždarytas, užkaltas, bandydavau pažvelgt pro langus, ir man toks būdavo „prarasto laiko beieškant“. Atsidūriau šiandien čia ir pamačiau kaip čia dangus sukeistas su žeme ir kas čia vyksta, tai pasijutau likus sename laike savo visom jausenom. Mes čia, atsimenu, žiūrėjom „Titaniką“ ir Tarkovskio „Ivano vaikystę“. Per „Kino pavasarius“ stovėdavom vestibiulyje eilėse prie kasų, laukdami tų bilietų ir kartais negaudavom. Čia prabėgo didelis gabalas jaunystės ir mano gyvenimo“, – pasakojo D. Kalinauskaitė.

Rašytoja sako, kad domisi daug kuo – ir muzika, ir daile, tačiau kiną išskiria kaip itin artimą žanrą.

Nors ne pagal pačios sukurtą scenarijų, bet D. Kalinauskaitės kūrybos dalis bus perkelta į kiną. Šiuo metu muzikos ir teatro akademijos studentė rengiasi kurti filmą pagal jos novelę „Pakeleivė“ iš knygos „Skersvėjų namai“.

Pirmoji D. Kalinauskaitės knyga „Išėjusi šviesa“ pasirodė 1987 m., kai rašytojai buvo 28, po 20 metų ji išleido antrą novelių rinkinį „Niekada nežinai“, už kurią pelnė Rašytojų sąjungos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijas. Naujausia knyga „Skersvėjų namai“ pasirodė prieš 3 metus.

Plačiau apie tai – Margaritos Alper reportaže.