– Ką žinoma rašytoja veikia progimnazijoje, tarp vaikų? Skatinate juos pamėgti rašymą?

– Aš nemažai važinėju po mokyklas, bibliotekas, su tokia auditorija dirbu ne pirmą kartą. Su vaikais kalbamės apie kūrybą, literatūrą, žinoma, jiems suprantama kalba. Tiesiog norisi pusiau žaidimų forma juos gyvai supažindinti ir su rašytoju – kas jis toks, kaip atrodo, ar nebaisus, ar galima su juo kalbėtis, ir su rašytojo kuriama literatūra – kaip ji kuriama, kiek čia svarbus išradingumas, fantazija.

Labai jaudinuosi prieš tokius susitikimus, nes, žinote, tai sudėtinga publika. Vaikai, švelniai pasakius, yra labai judrūs, jiems sunku susikoncentruoti. Reikia surasti bendravimo būdą, bendrą kalbą, o tai tikrai nelengva. Bet man atrodo, kad vaikams įdomu. Jie išmoksta ir mano eilėraščių, mes kartu pusiau vaidinimo forma juos padeklamuojame. Manau, kad kažkas lieka jų pasąmonėje, kažkoks krislelis – tekstą gali pamiršti, bet įspūdis lieka.

– Ar vaikai klausia, kaip tapti rašytoju?

– Ne, neklausė. Tai būtų gana sunku paaiškinti. Vaikų klausimai tokie, sakyčiau, filosofiniai, ir mums, suaugusiesiems, sunku rasti atsakymus...

– Ar jūs savo kūrybai iš vaikų kažko galite pasisemti?

– Be abejonės. Žinoma, vaikai dabar šiek tiek kitokie. Jie drąsesni, šurmulingesni, atviresni – mano laikais buvo drovesni, uždaresni. Tiesa, kaimo ir miesto vaikai skiriasi. Prieš porą metų teko dalyvauti Rytų Lietuvoje kelių mažų mokyklų renginiuose, tai jau tada pastebėjau, kad regionų vaikai yra šiek tiek uždaresni.

Dabar labai renkuosi, ką skaityti. Jeigu pajuntu, kad kankinuosi skaitydama, toliau neskaitau.

– Nemažai rašote vaikams. Ar, prieš ateidama į šią sritį, domėjotės bendromis literatūros vaikams tendencijomis?

– Reikia nutuokti apie naujausias literatūros madas, žinoti šiuolaikinės vaikų literatūros tendencijas, tačiau nereikia jų aklai mėgdžioti. Kai tikrai žinai, ką nori pasakyti, viskas pavyksta. Kaip sakė Astrida Lindgren: "Svarbu turėti vaiką savyje." Kalbu ne apie infantilumą, žinoma. Man prasmingas Naujojo Testamento posakis, kad nepateksi į Dangaus karalystę, jeigu nebūsi kaip vaikas. Vaikiškumas – tai savotiškas nekaltumas, blogio nepažinumas. Baisu, kai iš vaiko norima padaryti suaugėlį.

– Esate ne kartą pasakojusi, kad nuo mažens žinojote, kad būsite kūrėja...

– Čia tai taip. Nuo dešimties metų žinojau, kad niekur ta mano veikla nedings ir bus pagrindinė mano gyvenime. Kažkaip intuityviai. Visas mano mintis buvo užvaldžiusios ir knygos, ir personažai, ir pats rašymas.

– Ar vaikų kūrybiškumą, jūsų manymu, tokiame amžiuje ir reikia skatinti, ar reikia leisti pačiam pribręsti?

– Reikia skatinti, reikia padėti, nors ne kiekvienas vaikas rinksis tą rašančiojo kelią. Bet juk labai svarbus – ir imlus skaitytojas. Kiekviename vaike reikia ugdyti meno vartotoją, kuris turėtų meninį skonį, literatūrinę klausą ir atskirtų gerą dalyką nuo šlamšto, nes, deja, dabar visko pasitaiko.

Patarimas: rašytoja R.Šerelytė skatina turinčius idėjų mėginti jas įgyvendinti, nes juk net ne kiekvienas žmogus tų idėjų turi – kitiems užtenka svetimų. Butauto Barausko nuotr.

– Meno būreliai padeda?

– Žinoma, bet svarbiausia yra vaiko saviraiška. Kiek aš atsimenu iš savo mokyklos laikų, lankiau dailės būrelį, chorą, ir man tai labai patiko, užpildydavo dieną maloniais užsiėmimais. Laikai tada buvo ne tokie kaip dabar – nebuvo nei išmaniųjų prietaisų, nei interneto.

Be to, tas kūrybiškumo ugdymas ir meno būreliai, kaip ir sportas, atitraukia vaikus nuo nepageidaujamų veiklų. Tai prasmingas laiko praleidimas ir, svarbiausia, smagus, nes vaikai dažniausiai nedaro to, kas jiems nesmagu, nepatinka, jie instinktyviai nuo to bėga. Vaiką reikia nukreipti, bet jei matai, kad jis kankinasi, – nereikėtų versti, nes taip galima padaryti meškos paslaugą.

– Koks buvo jūsų pačios kelias į kūrybą ir per kūrybą?

– Labai daug skaičiau – nuo vaikystės rijau knygas, biblioteka man buvo antrieji namai. Per skaitymą ta kūryba ir atėjo – rašymo pajautimas. Na, genetika lėmė dar kažkiek, nes iš niekur niekas neatsiranda. Bet pagrindinis faktorius buvo knygų skaitymas. Knygų pasaulis buvo tas, į kurį galėjau pabėgti, man jis teikė labai daug jėgų, paguodos ir vilties.

O po kurio laiko pradėjau rašyti – iš pradžių gal pamėgdžiojimo būdu, nes norėjosi kažką panašaus į tai, ką gražaus perskaitei, sukurti. Pradėjau nuo eilėraščių, vėliau – proza, straipsneliai į rajono laikraštį, apybraižėlės ir taip po truputėlį iki respublikinės spaudos, grožinės literatūros kūrinių.

Brendau ir rašiau pirmuosius kūrinius pervartų laiku. Sovietinis privilegijuoto, nemokamus kelialapius, butus ar mašinas gaunančio rašytojo traukinys jau buvo nuvažiavęs. Debiutavau laukinio kapitalizmo laikais, kai rašytojas ir literatūra iš ideologinio objekto pamažu ėmė virsti rinkos dalimi.

Prieš tai dar universitete vyko persilaužimas, nes atvažiavau iš kaimo į miestą. Dabar net keista, kad galėjau ten gyventi. Inertiškoje terpėje neturi anonimiškumo, visi tave stebi. Mažame miestelyje trūko to anonimiškumo. Fiziškai jausdavausi kaip į sakus įklimpusi musytė, po truputį virstanti inkliuzu.

– Jūsų kūryba yra gana įvairi – rašėte tiek poeziją, tiek vaikų, paauglių literatūrą, romanus. Kas jums pačiai artimiausia? Ar galite pasakyti, kad štai čia aš jaučiuosi jaukiausiai?

– Man visada labai svarbu žanras, žanro grynumas. Kiekvienas žanras yra ir labai įpareigojantis, ir sunkus. Todėl, manau, laikytis žanro taisyklių šiandien rašytojui yra garbės reikalas.

O jaustis jaukiai... Kaip čia pasakius. Galbūt forma, kuri man priimtiniausia, yra trumpa, novelistikos. Tačiau ji neapsakomai sunki. Nors atrodo, kad paprasta parašyti nedidelį prozos gabaliuką, tačiau tai tas pats, kas poezijoje parašyti haiku. Į kelias eilutes tu turi koncentruoti tiek, kad viskas ten sprogtų. Tai labai subtilus žanras, reikalaujantis daug literatūrinio meistriškumo.

Romanas, sakyčiau, šiek tiek lengvesnis žanras, nes romane gali išsiplepėti, leisti įvykiams skleistis, o novelistikoje turi palikti tik tai, ką būtina palikti. Novelė turi būti nugludinta, spindinti.

Bet man brangūs visi mano kūriniai – nuo eilėraščio, apybraižos iki romanų. Kiekvienam kūriniui reikia tinkamos išraiškos ir dar atsakomybės prieš skaitytoją, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų.

– Skaitymas to, ką parašo kiti, ir dabar jums vis dar svarbus?

– Svarbus ir sunkus. Dabar labai renkuosi, ką skaityti. Jeigu pajuntu, kad kankinuosi skaitydama, toliau neskaitau. Vaikystėje ta atmintis yra tabula rasa, kietasis diskas švarus, neprikimštas perteklinės informacijos, o dabar nuo tos perteklinės informacijos kartais skauda galvą, tu nebesupranti, kam ji reikalinga, ji tik be reikalo užima vietą, todėl reikėtų nuo jos šiek tiek apsivalyti.

Tad stengiuosi neskaityti tų knygų, kurios tiesiog madingos, ant bangos, ar kurias visi labai rekomenduoja perskaityti. Neskaitau jokių savipagalbos ar pseudopsichologinių knygų, meilės romanų, nesiruošiu savo kietojo disko prikimšti tokių niekų.

Dabar mieliausiai skaitau detektyvus ir "Katalikų pasaulio" leidyklos knygas iš serijos "Bibliotheca Christiana". Neseniai perskaičiau Jozefo Pieperio "Apie dorybes" – labai puiki knyga, tarsi parašyta šiandienai. Tad dabar mano stalo knygos – detektyvai ir teologiniai raštai. Keistokas komplektas.

Dar perskaitau įvairiomis pasaulinėmis premijomis įvertintą literatūrą – profesija įpareigoja tai žinoti. Neišdildomą įspūdį padarė Ričardo Flanagano "Siauras kelias į tolimąją šiaurę".

O šiaip tai skaitymas man pastaruoju metu pasidarė sunkus, tarsi kova su savimi – nesinori skaityti bet ko.

– Ar tai, ką skaitote ir kas padaro jums įspūdį, po to nedaro įtakos jūsų pačios kūrybai?

– Žinoma, daro įtaką. Manau, tai nėra blogai. Mes nuo to noro parašyti taip gerai, kaip parašė kažkas kitas, arba nuo to nevalingo mėgdžiojimo niekur negalime pabėgti. Dar Antikos išminčiai sakė, kad nieko naujo po saule – viskas jau yra parašyta ar žinoma.

Mums reikėtų dažniau prisiminti tą posakį. Viskas jau yra parašyta, o mes tik kartojame. Aišku, kiekvienas originaliai, savaip. Bet kartais pasiimu kokią knygą, skaitau ir matau, kad taip banaliai viskas kartojasi – tos pačios schemos, siužeto posūkiai, veikėjų psichologinės charakteristikos. Matai tą struktūrą, kompoziciją, šabloną ir pasidaro visiškai neįdomu. Vienintelis dalykas, kas įdomu, – tai paties autoriaus autentiškas požiūris.

Apie ką tu rašysi, jei visą laiką lėksi, skubėsi, nieko nematysi, negirdėsi, nejausi aplinkui? Nejausi gyvenimo, nejausi pats savęs, nejausi žmonių.

– Kai gimsta jūsų naujas kūrinys, kas būna pirmasis jo vertintojas?

– Aš būnu pirmoji vertintoja. Ir dažniausiai mane apima nusivylimo jausmas. Tarsi ateini alkanas ir rašydamas turėtum tą alkį patenkinti, o pabaigęs vis tiek jautiesi alkanas. Paprasčiau sakant, nori pasakyti daug, o matai, kad visko nepasakei – dar liko, dar liko, dar liko. Tačiau būtent tai skatina rašyti naujas knygas. Turbūt tai begalinė istorija. Tobulumo siekimas, nors tobulumo tikriausiai niekada nebus. Ir būtent tai yra labai gražu – tie netobuli kūriniai. Jie yra gražūs savo netobulumu.

– Ar būna, kad tiesiog negalite rašyti?

– Taip. Yra toks dalykas, kaip išsirašymas. Kai jautiesi tuščias ir supranti, kad tau reikia ne rašyti, o pildytis. Iš ko? Iš kasdienybės. Iš nerašymo. Iš neskubėjimo. Apie ką tu rašysi, jei visą laiką lėksi, skubėsi, nieko nematysi, negirdėsi, nejausi aplinkui? Nejausi gyvenimo, nejausi pats savęs, nejausi žmonių.

Tada reikia eiti į gyvenimą, į žmones. Galima net į laukus. Aš mėgstu išeiti pasivaikščioti su šunimi – labai atpalaiduoja, labai smagu, šuo neklausinėja jokių kvailų dalykų, netrukdo mintyti visokių keistų minčių.

Tiesiog, manyčiau, labai ramiai reikia į tai žiūrėti – negali rašyti, tai nerašyk. Pabūsi kurį laiką nerašęs – kas čia baisaus atsitiks? Pasaulis nuo to tikrai nesugrius.

– Esate ir literatūros kritikė. O ar jums pačiai sunku priimti kritiką?

– Sunku, kaip ir kiekvienam žmogui. Netikiu, kai žmonės sako, kad nieko tokio, jiems nesvarbu. Visiems svarbu. Aš irgi ne išimtis. Tik klausimas, kaip tu į tą kritiką po to žiūrėsi – ar visad nešiosiesi ją širdyje ir tavo kūrinį kritikavusį žmogų paskelbsi savo asmeniniu priešu, ar pažiūrėsi į viską racionaliai.

Aš reaguoju labai jautriai, perskaitau ir kurį laiką jaučiuosi tarsi priplota, bet labai greitai pamirštu. Vis dėlto esu jiems dėkinga, juk sakoma: "Įtariai žiūrėk į tuos, kurie tave liaupsina, ir būk dėkingas tiems, kurie peikia."

Šiaip kritiku būti gana sudėtinga, nes iš tiesų kartais būna, kad ne pats kritikuojamos knygos autorius į tave kažkaip šnairai pažiūrės, o jo sekėjai ir gerbėjai, kurie taip kartais užpuola. Tai nelabai sveikas reiškinys.

Žmonėms reikėtų daugiau sveikos nuovokos, kas ta kritika yra ir kas turėtų būti. Kritika yra disciplina – jeigu kritikuoji, tai turi argumentus ir labai konkrečius, o ne abstrakčius. Kritika yra analizė, kritika yra vertinimas. Tai nėra kažkokia nuomonė, paremta emocijomis. O dabar kur nors internete dažniausiai gali perskaityti tik paviršutiniškus emocinius vertinimus.

– O iš savo šeimos narių kritikos ar jų nuomonės apie savo kūrinius sulaukiate?

– Žinoma. Negaliu pasakyti, kad su viskuo nesutinku. Bet jei su kažkuo nesutinku ir tvirtai viduje žinau, kad to daryti nereikia, aš to ir nedarau. Čia tokia vidinė nuojauta yra ir aš ja pasitikiu. Išklausau, bet lieku prie savo, jei jaučiu, kad reikia likti.

Bet būna tokių dalykų – kažkokių techninių ar net loginių, kuriuos reikia pataisyti. Ir tai yra natūralu: reikia – tai reikia. Su knygos redaktoriais man nesunku dirbti – aš dažniausiai sutinku su jų pastabomis ir, jeigu reikia, visada pataisau.

– Sakėte, kad pastaruoju metu pamėgote skaityti detektyvus. Gal tai reiškia, kad pasaulį išvys ir R.Šerelytės detektyvas?

– Čia mano sena svajonė. Bet kuo daugiau skaitau detektyvų, tuo man baisiau darosi. Matau, koks tai sunkus ir įpareigojantis žanras. Tai vienas populiariausių žanrų pasaulyje, detektyvų daug parašyta. Dar kažką rasti praktiškai neįmanoma – reikia kažkokios žvėriškos autentikos. Manau, geriau nieko nerašyti, nei parašyti prastą detektyvą.

– Tai ko dabar gali tikėtis jūsų skaitytojai?

– Romanas paaugliams turėtų gimti. Man labai patinka tas žanras. Kada? Nežinau. Neskubėsiu.

– Ką pasakytumėte tiems, kurie galvoja, kad turi gerą idėją ir gali kažką sukurti?

– Prašom, darykite. Jeigu yra idėja, reikia pamėginti ją įgyvendinti. Pasiseks, nepasiseks – nesvarbu. Visada svarbiausia imtis ir daryti. Juk ne kiekvienas žmogus turi tų idėjų – kitiems užtenka svetimų. Tad, jeigu yra idėja, reikia mėginti ją įgyvendinti, už tai niekas nemuš. Ar pasiseks – gyvenimas parodys.