Įdomus ir paties autoriaus gyvenimas bei įkvėpimo šaltiniai. Apie filmus, muziką, meną, įsitikinimus ir tikslus skaitykite interviu su knygos ir filmo scenarijaus autoriumi Steve'as Worlandas.
– Pradėsime klausimu, kur jūs gimėte, augote, mokėtės?
– Gimiau Sidnėjuje, didžiąją dalį augau Tokijuje, tada grįžau atgal į Australiją, kur mokiausi. Sidnėjuje studijavau ir filmų kūrimą bei scenarijų rašymą.
Parašiau dvi nuotykių knygas ir dabar rašau trečiąją. Pagal mano scenarijų sukurtas filmas „Popieriniai lėktuvėliai“. Tai didelis pasiekimas, nes Australijoje kuriama mažai filmų vaikams. Labai apsidžiaugėme, kai gavome tam paramą.
– Kuo norėjote būti, kai jums buvo 12, 18 ir 30? Kodėl?
– Dvylikos norėjau būti žurnalistu, juo tapau dar iki savo aštuoniolikto gimtadienio. Aštuoniolikos norėjau rašyti scenarijus ir iki trisdešimties tapau scenaristu. Trisdešimties norėjau būti rašytoju ir iki keturiasdešimt penkerių man pavyko parašyti savo pirmąją knygą!
– Kokie jūsų įsitikinimai pasikeitė nuo tada, kai buvote aštuoniolikos?
– Tikriausiai turėčiau įvardinti santuoką ir vaikus. Buvau tiesiog įsitikinęs, kad jų niekad neturėsiu, o tada sutikau savo nuostabią žmoną. Dabar negaliu suprasti, kodėl taip galvojau. Negana to, maniau, kad 1980-ieji darys amžiną įtaką Vakarų kultūrai. Ir jie vis dar daro – deja, tik mano galvoje.
– Kokius tris meno (knyga, paveikslas, muzika ir t. t.) kūrinius dabar galėtumėte įvardinti, kaip padariusius jums ir jūsų kūrybai didžiausią įtaką?
– Sunkus klausimas. Jų tiek daug. Turėsiu išsirinkti keturis: vieną dainą, vieną knygą, vieną filmą ir vieną TV serialo žanrą.
Televizija: mano mėgstamiausi serialai buvo amerikietiški veiksmo serialai. Tokie kaip „Magnum PI“, „Simon & Simon“, „Hardcastle & McCormick“, „Remington Steel“. Juose veikė du draugėn sumesti labai skirtingi veikėjai, patenkantys į įvairias sudėtingas situacijas, kuriose apstu veiksmo, konfliktų ir komiškų elementų. Tų serialų siužetai nebuvo išskirtiniai, o veiksmo scenos ne itin gerai „sukaltos“, bet visuomet norėjosi žiūrėti toliau vien dėl humoro ir pagrindinių veikėjų santykių.
Muzika: „Def Leppard“ daina „Armageddon It“ iš albumo „Hysteria“. Taip, tai tiesa, aš ką tik parašiau „Def Leppard“. Nesvarbu, mylite juos ar nekenčiate – tai tobula roko daina. Gerai sukurta daina turi tas pačias savybes, kurių siekiu kurdamas istorijas: užkabina, vysto jaudinančią, tačiau nenuspėjamą istoriją, užbaigia puikia kulminacija, o tada mauna tolyn, kol neužsibuvo per ilgai.
Knyga: Michaelo Tolkino „Žaidėjas“. Tolkino scenaristo patirtis leido sukurti istoriją, kurią norėjau ne tik skaityti, bet ir pats būti parašęs. Knyga, iš kurios tikrai galima pasimokyti, kaip rašyti glaustus, bet nepamirštamus dialogus, yra tikras istorijų siūlų kamuolys, besipinantis tarp besieliuose Holivudo užkulisiuose besikankinančių veikėjų.
Filmas: „Svajonių laukas“. Kai rašau, mano didžiausias siekis – sukurti tokią knygą, kuri pranoktų geriausią veiksmo filmą. Tačiau daugiausiai man įtakos padaręs filmas – mistinė istorija apie žmogų, kuris nusprendžia vietoj kukurūzų lauko pastatyti stadioną beisbolo žaidėjams, kurie, taip jau nutiko, yra... vaiduokliai. Spręskit patys. Filme apstu puikių veikėjų, su kuriais nesunku tapatintis, subtilaus humoro, gvildenamas ryšys tarp tėvo ir sūnaus, kartu viską persmelkia mintis, jog amžinų dalykų gyvenime yra tik keletas – ir sportas, šiuo atveju beisbolas, yra vienas jų. Pasauliui judant į priekį, sportas veikia tarsi inkaras, laikantis mus prie šeimos ir namų. Tiesiog mąstant apie tai, man kyla nenumaldomas noras čia pat sukurti magiškojo realizmo istoriją apie kriketą! Iš „Svajonių lauko“ išmokau tai – kad ir koks būtų tavo pasirinktas siužetas, veikėjai yra istorijos pagrindas, tad juos reikia sukurti kuo geriau.
– Turite daug meninių polėkių. Kodėl pasirinkote būtent rašymą?
– Rašymas buvo vienintelis dalykas, kuris mokykloje man sekėsi lengvai. Tai mane traukė. Man visada buvo be galo įdomu ant popieriaus lapo užrašyti ką nors įdomaus, ką nors linksmo. Negana to, nuo mažens mėgau mąstyti, kodėl kai kurios istorijos labai lengvai paplinta visuomenėje, kartais net tampa kultūros dalimi, o kitos ne. Visada norėjau sukurti tokią, kuri ta dalimi taptų.
– Kaip manote, kaip skaitytojai reaguoja į jūsų knygas?
– Aš norėčiau, kad jie būtų sujaudinti, kad nusijuoktų nors vieną kartą. Visų svarbiausia, noriu, kad skaitytojas suprastų, žavėtųsi veikėjais. Gali parašyti nuostabią, veiksmo kupiną istoriją, bet jei niekam nerūpi veikėjai, knygos net nepabaigs skaityti.
– Kokiais rašytojais labiausiai žavitės ir kodėl?
– Vėlgi – jų yra tiek daug. Manau, kad apsistosiu ties Stephenu Kingu, nes skaitau jį nuo tada, kai buvau dar mažas, t. y. jau trisdešimt metų. Jo sugebėjimas pasakoti nuostabias istorijas mane paskatino pabandyti sukurti ką nors panašaus. Kai kurie jo darbai yra nepakartojami, kai kurie ne tokie geri, tačiau visi sukelia tikras emocijas. Daug iš jo išmokau. Pavyzdžiui, kurti tokius veikėjus, kurie savyje turi daug gelmės.
– Kūrėjai neretai iškelia sau ambicingų tikslų. Kokius išsikėlėte jūs?
– Jau keletą metų sukuosi šioje sferoje, turėjau ir pakilimų, ir nusileidimų, todėl mano tikslai yra gana struktūriški. Daug dirbti, parašyti po romaną per metus ir tikėtis, kad jie bus vis geresni, o skaitytojai ne tik matys juos lentynose, bet ir mėgausis skaitydami.
Naujausi komentarai